„Išdaužtų langų“ teorija – tai teorija, kurią 1982 m. suformulavo sociologai Jamesas Q. Wilsonas ir George‘as L. Kellingas. Ši teorija dažniausiai pristatoma labai populiariai ir suprantamai vienu sakiniu, tarsi mokyklinė aksioma: „Jei pastate kas nors išdauš langą ir niekas to išdaužto lango nepakeis, tai po kurio laiko tame pastate neliks nė vieno sveiko lango“.
Vis tik patys šios teorijos autoriai kalba apie kur kas rimtesnius dalykus nei langų daužymas, bet pristatydami teoriją pasirinko šią formulę.
Dužo vienas, suduš ir kiti
Jei norite, kad kokia jūsų sukurta teorija sudomintų žmones, greičiau pritrauktų visuomenės dėmesį, turite ją pateikti paprastai, suprantamai intriguojančiai. Taip buvo ir su „Išdaužtų langų“ teorija. Jamesas Q. Wilsonas ir George‘as L. Kellingas tyrinėjo kaimynystę, tvarkos ir betvarkės įtaką mūsų gyvenimui, bet norėdami, kad jų teorija būtų kuo greičiau suprasta ir priimta, pristatydami ją pasirinko „langų daužymą“. Reikia pasakyti, kad pavyzdys su išdaužtais langais yra labai vykęs. Na, paimkite bet kurį apleistą pastatą su sveikais langais, kurio niekas nesaugo. Kažkas kažkuriuo metu išdauš vieną langą. Po to labai greitai bus išdaužyti ir kiti. Po to kažkas apsigyvens pastate, o gal net ir jį padegs. Mes tai žinome, nes esame matę apleistus pastatus, neturinčius nė vieno sveiko lango, virtusius landynėmis.
Galima pateikti ir kitą pavyzdį – daugiaaukščio namo laiptinę. Yra švarios laiptinės, yra purvinos, šiukšlinos. Pasak „Išdaužtų langų“ teorijos, laiptinė, kurioje mėtosi šiukšlės, greičiau bus prišiukšlinta, o švari laiptinė ilgiau išliks švari.
Kur švariau, ten geriau?
„Išdaužtų langų“ teorija nėra priimama vienareikšmiai – ji turi gerbėjų, t. y. rimtų sociologinių tyrimų ir studijų, patvirtinančių šios teorijos tiesas, turi ir priešininkų, aršiai kritikuojančių teoriją. Tačiau, kad ir kaip būtų, ji jau yra panaudota praktiškai, na, bent jau kaip motyvacija, kodėl tam tikrose JAV vietose reikia reformuoti policijos darbą.
Ką mums ši teorija sako? Jei nori saugiai ir kokybiškai gyventi, saugok ir tvarkyk aplinką? Jei išdaužtų pastatų langai laiku būtų pakeisti, jų niekas taip aršiai nedaužytų? Jei laiptinė nuolat būtų tvarkoma, joje nebūtų taip intensyviai šiukšlinama? Taip ir dar daugiau: Jamesas Q. Wilsonas ir George‘as L. Kellingas teigia, kad maži nusižengimai pritraukia didesnes nelaimes ir sunkesnius nusikaltimus. Taigi išeina, kad ten, kur miestas švaresnis, ten mažiau nužudymų ir kitų nusikaltimų, o ten, kur miestas apleistas, nusikaltimų padaroma daugiau. Būtent ši teorijos dalis ir yra labiausiai kritikuojama.
Jamesas Q. Wilsonas ir George‘as L. Kellingas teigia, kad žmonės aplinkoje ieško įvairiausių signalų, kurie pasufleruotų, kaip jiems reikia elgtis. Švari, sutvarkyta aplinka tarsi sako, kad nusikalstama veika čia nebus toleruojama, o betvarkė tarsi siunčia signalą, kad čia viskas galima, kad už negerus darbelius niekas nebaus.
Eksperimentai Nyderlanduose
Panagrinėkime eksperimentus, įrodančios „Išdaužtų langų“ teorijos teisingumą. Iš pradžių paprastus, rodos, visai nereikšmingus. Po to pereisime prie reikšmingesnių dalykų, nutikusių įvairiuose pasaulio kampeliuose. 2007–2008 m. Nyderlandų Groningen universiteto sociologai atliko keletą eksperimentų, kuriais buvo siekiama sužinoti, ar tokie dalykai kaip išterliotos sienos ar šiukšlina aplinka keičia žmonių elgesį, ar keičiasi elgsenos normos?
Vienas eksperimentas buvo surengtas prie švarios prekybos centro sienos, kur atvažiavę olandai statydavo savo dviračius (Nyderlanduose dviratininkai yra dauguma). Prie švarios sienos buvo pastatytas ryškus, į akis krentantis ženklas, kad ant sienos draudžiama teplioti, rašinėti, piešti ir t. t. Eksperimentatoriai ant 77 dviračių vairų užmovė popieriukus su užrašu „Linkime gerų švenčių“ ir neegzistuojančios parduotuvės logotipu. Tai buvo bevertis popiergalis, kokius visi išmeta. Tačiau tose vietose nebuvo šiukšlių dėžių, todėl dviratininkai turėjo kelias išeitis: pasiimti popiergalį su savimi, numesti ant žemės, užmauti ant šalia stovinčio dviračio vairo. Pirmasis variantas nėra nusižengimas. Antrasis ir trečiasis – jau nusižengimas priimtoms normoms.
33 proc. dviratininkų pasielgė nekultūringai.
Vėliau eksperimentas buvo pakartotas, tik dabar siena, prie kurios buvo užrašas, kad ant sienos draudžiama teplioti, rašinėti, piešti, buvo ištepliota įvairiais piešiniais, užrašais. Šio eksperimento metu 69 proc. dviratininkų pasielgė nekultūringai. Taigi eksperimentas tarsi patvirtino „Išdaužytų langų“ teoriją, kuria remiantis išterliota siena turėjo būti stimulu, provokuojančiu kitam nedoram elgesiui – šiukšlinimui.
Toks pats eksperimentas buvo atliktas ir požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, kurioje buvo stendai, reikalaujantys parduotuvės vežimėlius tvarkingai pastatyti į specialias vietas. Eksperimentatoriai už automobilių valytuvų užkišo reklaminius popiergalius. Rezultatai buvo panašūs – kai aikštelėje nebuvo nė vieno netvarkingai palikto vežimėlio, popiergalius ant žemės numetė 30 proc. vairuotojų; kai aikštelėje netvarkingai buvo palikti keli vėžimėliai, ant žemės popieriukus numetė 58 proc. vairuotojų.
Kitų eksperimentų metu žmonės buvo provokuojami smulkiai vagystei. Į pašto dėžutę vokas buvo įkištas taip, kad dalis jo būtų išlindusi ir pro skaidrią voko dalį matytųsi 5 eurų kupiūra. Vienais atvejais ir pašto dėžutė, ir aplinka buvo švari. Kitu atveju pašto dėžutę išterliojo grafičiais, trečiu atveju pašto dėžutė buvo švari, bet ant žemės buvo daug šiukšlių. Kai viskas buvo švaru, voką pasisavino 13 proc. praeivių, kai dėžutė buvo išterliota –27 proc. praeivių, o kai aplinka buvo šiukšlina, voką iš pašto dėžutės ištraukė 25 proc. praeivių.
Taigi lyg ir turime dar vienus aiškius „Išdaužytų langų“ teorijos įrodymus.
Išvalyti ir areštuoti
Niujorko transporto kompanija „New York City Transit“, kuriai priklauso ir Niujorko metro, 1985 m. vieną iš „Išdaužytų langų“ teorijos autorių George‘ą L. Kellingą pasamdė dirbti konsultantu. 1970–1980 m. Niujorko metro buvo didžiulis šiukšlynas – stočių sienos ir traukiniai taip išteplioti grafičiais, kad, galima sakyti, nebuvo laisvos vietos, platformos ir traukiniai šiukšlini, metro padaroma daug nusikaltimų. Taikant „Išdaužytų langų“ teoriją buvo nuvalytos sienos, pradėta tvarkytis. Šis procesas truko 1984–1990 m. Nenuostabu, kad taip ilgai, nes Niujorko metropolitenas pagal vagonų skaičių yra didžiausias pasaulyje.
Ar tai padėjo? Ar sumažėjo nusikaltimų? Sunku vienareikšmiai atsakyti – nuo 1990 m. nusikaltimų skaičius Niujorko metropolitene tikrai pradėjo sparčiai mažėti, tačiau reikia įvertinti ir tai, kad tais metais „New York City Transit“ policijos padalinio vadovu tapo Williamas J. Brattonas, kuris įvedė nulinės tolerancijos (angl. „Zero Tolerance“) principą visiems nusižengusiems, nesvarbu, ar tai važiavimas be bilieto, ar šlapinimasis stotyje, ar sienų tepliojimas, ar vagystės. Taigi baudžiami buvo visi, be to, griežtai. 2001 m. duomenimis, per dešimtmetį nusikaltimų skaičius Niujorko metro gerokai sumažėjo, o vėlesni duomenys rodo, kad ir kitą dešimtmetį jis mažėjo. Teigiama, kad šį mažėjimą lėmė kelios priemonės, iš kurių svarbiausios buvo stočių ir traukinių valymas ir sutvarkymas, nulinės tolerancijos principas. Taigi „Išdaužytų langų“ teorija lyg ir vėl suveikė.
Masačusetso valstijos mieste Lovelyje kartu su policija dirbo Harvardo ir Safolko universiteto sociologai. Jie identifikavo 34 „karštus“ taškus, kuriuose padaroma daug nusikaltimų. Pusė iš tų taškų buvo iš esmės pertvarkyti: išvežtos šiukšlės, įrengtas ar sutvarkytas gatvių apšvietimas, areštuota daugiau tvarkos pažeidėjų nei įprastai, sugriežtinta benamių kontrolė, padidinta pagalba jiems. Iš šių taškų skambučių į policiją sumažėjo 20 proc., o likusiuose, kurie nebuvo „švarinami“, niekas nepasikeitė.
Veikia ar neveikia
Vis tik „Išdaužytų langų“ teorijos kritikai, tvirtina, kad ši teorija visai neturėjo įtakos tam, kad Niujorko metro (ir mieste) nuo 1990 m. sumažėjo nusikaltimų. Viena iš svarbiausių priežasčių kritikai įvardija nulinės tolerancijos principą, kuris buvo taikomas ne tik metropolitene, bet ir mieste. Jie pateikia pavyzdžių, kad kituose miestuose, kur nulinės tolerancijos principas nebuvo taikomas, kriminogeninė padėtis taip akivaizdžiai nepagerėjo kaip Niujorke. Be nulinės tolerancijos pažeidėjams ir nusikaltėliams, įvardijamas ir kitas veiksnys, lėmęs nusikaltimų mažėjimą Niujorke, – 1990 metų ekonominis bumas.
Kritikai taip pat turi ką pateikti „Išdaužytų langų“ teorijos šalininkams, jie irgi atlieka tyrimus ir gauna kitokius rezultatus, jie patikrina teorijos šalininkų eksperimentus ir ieško juose klaidų. Vienas iš svarbesnių kritikų argumentų yra tas, kad tarp betvarkės ir sunkių nusikaltimų joks tvirtas ryšys neapčiuopimas. Tarp betvarkės ir mažų nusižengimų ryšių galima apčiuopti, tačiau sunkūs nusikaltimai „Išdaužytų langų“ teorijai tarsi nepaklūsta.
„Išdaužytų langų“ teorija – ginčytinas reikalas, bet sutikite, kad švarus kambarys įpareigoja laikytis tvarkos (na, bent kurį laiką), ir tai yra puiku. Tvarkinga aplinka yra jaukesnė nei visiškas chaosas.
Apskritai nėra viskas taip paprasta su ta „Išdaužytų langų“ teorija. Ruošdamas šį straipsnį pastudijavau mokslinį veikalą „Išdaužytų langų“ teorija ir rizika susirgti gonorėja“. Labai giliai kapsto to straipsnio autorė.
