„Konstitucijoje įtvirtinta darbuotojo teisė į teisingą atlygį už darbą, kartu apima ir teisę į atsiskaitymą laiku. Darbo kodeksas įpareigoja darbdavį darbo užmokestį mokėti ne rečiau kaip 2 kartus per mėnesį, nebent darbuotojas raštu paprašo kitaip. Vis dėlto, pasitaiko atvejų, kai darbdavys darbo sutartyje nustatytos atlyginimo mokėjimo tvarkos nesilaiko, tad darbuotojai turėtų žinoti kaip ir kada jie gali apginti savo teisę į jiems priklausantį darbo užmokestį“, – sako advokatas Vilius Martišius, advokatų profesinės bendrijos „Žabolienė ir partneriai METIDA“ partneris.
Vėluoja atlyginimas – ką daryti?
Kaip darbuotojas gali apginti savo teisę ir kokios sankcijos gali būti taikomos darbdaviui už tokį darbo sutarties pažeidimą? Advokatas V.Martišius sako, kad egzistuoja trys pagrindinės teisinės priemonės, kuriomis su atlyginimo vėlavimu susidūręs darbuotojas gali pasinaudoti – reikalauti delspinigių, sustabdyti darbo sutartį ar inicijuoti darbdaviui bankroto bylą.
Delspinigiai ir kitos sankcijos. Galiojantis darbo kodeksas numato, jog kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui turi būti išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, delspinigių dydį sudaro 0,07 procento nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai užmokestis turėjo būti sumokėtas.
Pažymėtina, jog darbdaviui uždelsus atsiskaityti su darbuotoju po darbo santykių pasibaigimo, delspinigiai neskaičiuojami, bet taikoma kitokio pobūdžio sankcija – darbdavys tokiu atveju turi pareigą mokėti vidutinį darbo užmokestį visą uždelstą atsiskaityti terminą. Naujasis darbo kodeksas, kuris įsigalios nuo 2017 metų sausio 1 d., numato tokios sankcijos taikymo apribojimus. Pagal būsimą reglamentavimą, tokiu atveju darbdaviui priklausys mokėti ne didesnį kaip 3 mėnesių dydžio vidutinį darbo užmokestį (VDU).
Kai atlyginimas vėluoja 2 mėnesius ir daugiau. Tiek šiuo metu galiojanti, tiek nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliosianti Darbo kodekso redakcija numato darbuotojui teisę stabdyti darbo sutarties vykdymą arba sutartį nutraukti, jeigu darbdavys vėluoja sumokėti visą atlyginimą ilgiau kaip 2 mėnesius iš eilės.
Darbo sutarties vykdymo sustabdymas – tai atsisakymas vykdyti darbo pareigas iki tol, kol darbdavys įvykdys savo įsipareigojimus. Apie ketinimą stabdyti darbo sutarties vykdymą darbuotojas privalo darbdavį informuoti raštu prieš 3 darbo dienas. Sustabdžius darbo sutartį, darbuojas neprivalo vykti į darbą, o darbdavys privalo sumokėti jam ne mažesnę kaip vienos minimalios mėnesinės algos dydžio kompensaciją už kiekvieną mėnesį, kol darbo sutartis buvo sustabdyta.
Esant ilgesniam nei 2 mėnesiai algos vėlavimui, darbuotojas taip pat turi teisę nutraukti darbo sutartį Darbo kodekso 127 straipsnio pagrindu, raštu įspėjęs apie tai darbdavį ne vėliau kaip prieš 3 dienas. Nutraukus darbo sutartį šiuo pagrindu, darbuotojas įgyja teisę į 2 mėnesių VDU dydžio išeitinę išmoką.
Atkeiptinas dėmesys, kad naujajame Darbo kodekse numatyta, jog analogišku pagrindu darbuotojui nutraukus darbo sutartį, darbdavys privalės išmokėti darbuotojui tik vieno VDU dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu 1 metus – pusės jo VDU dydžio išeitinę išmoką.
Bankroto bylos iniciavimas. Jeigu vėluojama mokėti algą ir darbuotojas abejoja ar darbdavys bus pajėgus ją išmokėti ateityje, darbuotojas gali Įmonių bankroto įstatymo arba Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo darbdaviui. Tai yra savarankiškas darbuotojo pažeistos teisės į darbo užmokestį gynybos būdas, kadangi tol, kol darbdavys neturi bankrutuojančios įmonės statuso (t.y. kol jam neiškelta bankroto byla), tol darbuotojas neturi galimybių pasinaudoti Garantinio fondo lėšomis.
Pažymėtina, jog įstatymas nenustato termino kiek laiko turi vėluoti alga, kad darbuotojas įgytų teisę inicijuoti bankroto bylą, tačiau žinotina, jog darbuotojas privalo iš anksto informuoti darbdavį apie tokį ketinimą ir suteikti darbdaviui ne mažesnį nei 30 dienų terminą reikalavimas įvykdyti.
Reiktų turėti omenyje, jog nors vien tik formalus vėlavimo išmokėti darbuotojui atlyginimą konstatavimas įstatyme nurodomas kaip savarankiškas bankroto bylos iškėlimo pagrindas, tačiau teismų praktikoje šis pagrindas vertinamas ne formaliai, bet atsižvelgiant į visas su tuo susijusias bylos aplinkybes, tokias kaip įmonės mokumo būklė, įmonės vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju (darbuotojais) priežastys ir terminai, įmonės skolos darbuotojui dydis, įmonės tolimesnės finansinės būklės kitimo perspektyva ir pan. Taikydami tokius kriterijus, teismai apriboja darbuotojo galimybę piktnaudžiauti įstatymo nustatyta teise inicijuoti darbdavio bankrotą.
Ši priemonė laikytina kraštutine ir yra veiksminga tik tada, kai yra požymių apie darbdavio sunkią finansinę būklę. Jei minėtų požymių nėra – darbuotojui patartina naudotis Darbo kodekse numatyta darbo sutarties sustabdymo arba nutraukimo teise, kartu reikalaujant įstatymų nustatyto dydžio delspinigių.
Advokatas V. Martišius pastebi, kad kai kuriuose darbo skelbimuose laiku mokamas darbo užmokestis įvardijamas kaip vienas įmonės privalumų, tačiau, anot teisininko, laiku mokamas atlyginimas negali būti traktuojamas kaip darbdavio privalumas, nes tai yra darbdavio įstatyminė pareiga.
