Vienas iš būdų infliacijai suvaldyti – palūkanų normos didinimas. Tačiau Europos Centrinis Bankas (ECB), kitaip nei kai kurių kitų šalių centriniai bankai, šios priemonės nesiima. Kodėl?
Lietuviai turi pakentėti dėl pietiečių?
„Invl Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė svarsto, kad ECB delsimas didinti palūkanas yra susijęs su nevienalyte situacija visoje euro zonoje.
„Kaip žinia, Europos pietūs yra ilgalaikė probleminė teritorija, nes ten ir ekonomikos augimas ilgą laiką buvo vangesnis ir fiskalinės problemos buvo gana didelės ir būtent ten suliepsnojo 2011–2012 valdžios sektoriaus krizėje. Ir pandemija, kuri pasaulį užgriuvo 2020 m., būtent toms pietų šalims kirto skaudžiausiai.
Nedėkinga yra tai, kad jų ekonominė struktūra labiausiai priklauso nuo paslaugų ir turizmo sektoriaus, kuris buvo vienas pažeidžiamiausių pandemijos rizikoms“, – svarstė I. Genytė-Pikčienė.
Taigi, anot jos, natūralu, kad ECB neskuba valstybėms pakelti kaštų jų skoloms aptarnauti. Be to, netrukus joms teks subalansuoti pajamas su išlaidomis, kurios per pandemiją buvo gerokai išaugusios.
„Jau netrukus įsijungs fiskalinės drausmės taisyklės ir reikės grįžti prie tvarių finansų valdymo, tad būtent dėl tokios jautresnės pietų šalių padėties nematome, kad ta retorika dėl palūkanų būtų keičiama. Tarkime, JAV dėl jų stebimas jau griežtesnis tonas“, – komentavo ekonomistė.
Ji svarstė, kad Lietuvoje didelę infliaciją lemia ne tik importuojami veiksniai – pavyzdžiui, energijos išteklių kainos.
„Mūsų infliaciją didina ne vien išbrangusios žaliavos ar įvairių deficitų pasekmės. Infliaciją kaitina ir vidaus veiksniai – tokie kaip kaistančios darbo rinkos, kylantys atlyginimai ir t.t.
Bet mums, toms dinamiškoms ir sveikoms valstybėms, reikėtų jau aukštesnės palūkanų normos. Ir kad toks ekonomikos įsisiūbavimas ir savotiškas kaitimas nebūtų ilgalaikis ir neturėtų tokių netvarių pasekmių“, – įspėjo I. Genytė-Pikčienė.
Jos nuomone, Lietuvai būtų palankesnė aukštesnė palūkanų norma. Esą paprastai jos ir didinamos, kad būtų atvėsintos ekonomikos, kiek pristabdyti kaitimo epizodai.
„Mes tą galime daryti ir fiskaliniais (mokestiniais, aut. past.) instrumentais. Tai jau priklauso nuo Vyriausybės ir valdžios sprendimų, ar yra tos ambicijos šiek tiek pristabdyti. Bet kai turime tokią neapibrėžtą situaciją, daugybę geopolitinių rizikų, matyt, makroekonominės tendencijos ir tiesos šiek tiek nustumtos į šoną.
Ir tos inercijos, matyt, net prireiks, kad ekonomika augtų sparčiai, kad atlyginimai augtų sparčiau už infliacijos augimą ir kad vidaus paklausa kompensuotų galimus praradimus dėl geopolitinių įtampų“, – prognozavo pašnekovė.
Dėl didesnių palūkanų Lietuvos ekonomika nesušlubuotų
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis atkreipė dėmesį, kad infliacijos priežastys euro zonoje labai skiriasi nuo priežasčių JAV.
„JAV yra perteklinė paklausa, kurią pakurstė ir nemokamai dalinti pinigai ir didžiulis biudžeto deficitas. Nedarbo lygis ten nukrito į priešpandeminį lygį ir trūksta darbuotojų. Yra labai daug ženklų, kad JAV ekonomika perkaista, paklausa yra atitrūkusi nuo pasiūlos ir tai sukuria infliaciją, dėl kurios reikia stabilizuoti ekonomiką, gesinti jos perkaitinimą.
Nieko panašaus nėra euro zonoje. Joje pagrindinė infliacija yra susijusi su tuo, kad pabrango dujos, pabrango elektra. Jeigu žiūrėtume į grynąją infliaciją, atmestume energijos išteklių ir maisto produktų įtaką, tai ji nesiekė 2 proc. Tai yra nesiekė ECB tikslo“, – aiškino N. Mačiulis.
Jo nuomone, dabartinėje situacijoje palūkanų normų kėlimas euro zonoje nieko nepadėtų.
„Tiek įmonės, tiek gyventojai patiria didelį šoką dėl pabrangusios elektros ir dujų. Dar pabrangę pinigai ir apsunkintos kreditavimo sąlygos jokių problemų neišspręstų, o tik sukurtų naujas problemas“, – aiškino ekonomistas.
Anot jo, didesnės palūkanos neatpigintų nei dujų, nei elektros, nei maisto produktų.
„Taip, prislopintų gyventojų norą skolintis būstui. Bet vėlgi, didelės dalis infliacijos Lietuvoje irgi yra importuota, susijusi su energetinių išteklių, žaliavų pabrangimu. Ir čia palūkanų normos tokios problemos nesprendžia“, – komentavo pašnekovas.
Tiesa, jis pripažino, kad Lietuvos ekonomika yra arčiau visų turimų pajėgumų panaudojimo. Be to, ir darbuotojų trūkumo problema labiau juntama, ir spartus atlyginimų augimas, ir klestinti paklausa.
„Lietuvos ekonomika nesušlubuotų net jeigu palūkanų normos būtų 1 ar 2 proc. punktais didesnės. Bet akivaizdu, kad ECB pirmiau žiūri į didesnes ir labiau pažeidžiamas valstybes. Tokios valstybės kaip Italija, Graikija, kai kurios kitos su didesnėmis palūkanomis dabar atsidurtų daug prastesnėje padėtyje“, – pastebėjo N. Mačiulis.
Jo vertinimu, yra politinių sprendimų, kurie galėtų prislopinti kainų augimą, tačiau jie nepriklauso nuo Lietuvos.
„Jeigu Rusija padidintų eksportą į ES, tai greitai infliacija sumažėtų Lietuvoje iki 5 proc. Bet ir taip ji sumažės. Čia iš esmės vienintelis geopolitinis veiksnys, kuris sukėlė dujų ir elektros kainą.
Jeigu situacija stabilizuojasi, neįvyksta geopolitinių konfliktų paaštrėjimas, neįvyksta jokių dujų į Europą tiekimo sutrikimų, tai mes matysime, kad antrąjį šių metų pusmetį infliacija nukris žemiau 5 proc.“ – prognozavo ekonomistas.
Anot jo, politikai šioje situacijoje gali padaryti daugiau žalos, o ne naudos. Pavyzdžiui, jiems norisi parodyti, kad jie rūpestingi. Tačiau ypač per mokesčių politikos priemones toks chaotiškas spontaniškas mokesčių tarifų mažinimas turi daugiau neigiamų šalutinių efektų nei teigiamų.
„Gyventojams turbūt reikia labiau padėti per jų pajamų didinimą, kas yra labai sėkmingai daroma. Tai yra neapmokestinamojo pajamų dydžio kėlimas, minimalios algos didėjimas, senatvės pensijų didinamas, viešojo sektoriaus darbuotojų algų didinimas.
Ir, aišku, kompensacijos už šildymą, karštą vandenį, kurias moka savivaldybės. Jau praplėstas potencialių gavėjų sąrašas, gal reikėtų svarstyti ir kompensacijas už elektrą ir dujas, bet tik patiems skurdžiausiems namų ūkiams, kurių pajamos labai mažos., o nebandyti kažkaip per mokesčių politikos kaitaliojimą tą problemą spręsti“, – apibendrino N. Mačiulis.
Infliacija dar niekada nebuvo tokia didelė, bet reikia laukti?
Lietuvos banko Pinigų politikos skyriaus vyresnysis ekonomistas Rokas Kaminskas pripažino, kad JAV, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Čekijoje ir kitose šalyse centriniai bankai jau padidino ar artimiausiu metu didins bazines palūkanų normas.
Tačiau šiose valstybėse stebima ne tik išaugusi infliacija, bet ir aukštesni infliacijos lūkesčiai, intensyvėjantis darbo užmokesčio kilimas.
„Todėl jų centriniai bankai stimulą mažina gerokai sparčiau. Euro zonoje tiek infliacijos lūkesčiai, tiek atlyginimų augimas vis dar siekia žemesnį lygį nei tas, kuris atitiktų 2 proc. dydžio infliacijos prognozę vidutiniu 2–3 m. laikotarpiu“, – aiškino ekonomistas.
ECB infliacijos prognozės dar neatitinka kriterijų palūkanų normos didinimui. Esą dabartinis infliacijos išaugimas turėtų palaipsniui slopti ir daugiausia yra susijęs su energetikos ir žaliavų kainų šuoliu, kurio centriniai bankai negali paveikti.
„Naujausios prognozės rodo, kad infliacija euro zonoje 2023–2024 m. turėtų būti šiek tiek žemesnė nei ECB 2 proc. infliacijos vidutiniu laikotarpiu tikslas. Vis dėlto ECB kartu su nacionaliniais euro zonos šalių centriniais bankais atidžiai stebi ir analizuoja ekonomikos padėtį bei dinamiką bei priima atitinkamus sprendimus“, – komentavo R. Kaminskas.
Jo teigimu, dalyvaudami priimant sprendimus ECB, Lietuvos banko atstovai, kaip ir visų euro zonos centrinių bankų, siekia užtikrinti, kad euro zonoje būtų pasiektas infliacijos tikslas.
„Galimi netolygumai tarp šalių taip pat svarbūs ir gali paveikti pinigų politikos perdavimo mechanizmą, todėl jeigu yra poreikis, atskirų centrinių bankų pirmininkai atkreipia dėmesį ir į savo šalies specifiką“, – patikino pašnekovas.
Jis pripažino, kad nuo euro zonos įkūrimo infliacija dar niekada nesiekė dabartinio 5 proc. lygio.
„Tačiau, kaip jau minėjau, pinigų politikai svarbi yra infliacijos perspektyva vidutiniu laikotarpiu, o apie ją daug geriau pasako infliacijos prognozės, atlyginimų augimas arba grynoji infliacija (atskaičius energijos ir maisto kainas). Šiuo metu grynoji infliacija siekia 2,6 proc., o 2023–2024 m. prognozuojama, kad bendroji infliacija bus šiek tiek mažesnė nei 2 proc.“ – svarstė R. Kaminskas.
Į klausimą kam – Lietuvai ar kitoms euro zonos šalims – palankesnė ECB pozicija nekelti palūkanų normos, jis atsakė taip:
„Tokia pozicija palanki tiek Lietuvai, tiek ir kitoms euro zonos šalims. Pagrindinė Lietuvos užsienio prekybos partnerė yra būtent euro zona, todėl tvari pinigų sąjunga ir subalansuotas jos vystymasis yra naudingas ir Lietuvai.“
