Tai 24-erių biržietis, kavinės Vilniuje „Reinis the cook“ savininkas Reinaldas Janonis. Originali ir charizmatiška asmenybė susikūrė tokį gyvenimą, apie kurį ne vienas galėtų tik pasvajoti.
Nuo pomėgio iki nuosavo verslo
Vaikinas kilęs iš provincijos – mažyčio vos keliolika tūkstančių gyventojų turinčio miestelio. O šalies sostinėje jis vos spėja suktis darbų verpete. Fotosesijos, virtuvės šefo pareigos, laidų filmavimai, maisto stilizavimas reklamoms, interviu, kulinarijos kursai, meniu, patiekalų ruošimas ne tik restoranui, bet ir vestuvėms bei kitoms šventėms įvairiausiuose Lietuvos kampeliuose – tokia Reinaldo kasdienybė.
Vaikinas išsitaria: nuilsęs po nesibaigiančių darbų pagaliau gali sau leisti kartą per savaitę išsijungti telefoną ir pasimėgauti ramybe. Žingsnis po žingsnio pradėjęs gyvenimą kreipti tuo keliu, kuris vaikinui – begalinė aistra, iš pradžių to sau leisti negalėjo. Bet apie viską iš pradžių. Reinaldas potraukį gaminti maistą jautė jau seniai. Virtuvėje sukiojosi nuo mažumės, dar gyvendamas Biržuose. Pamatus pagrindiniams patiekalams paklojo konditerė močiutė biržiečiams gerai žinoma Sigutė Striškienė ir virėja mama Loreta Janonienė.
Dabar daugelis nustemba: kodėl gi stebuklus virtuvėje darantis ir susižavėjimą keliantis šefas pasirinko molekulinės biologijos studijas Vilniaus universitete? „Buvau jaunas maksimalistas, turėjau gerą pažymių vidurkį. Mokytis virtuvės paslapčių Lietuvoje nemačiau prasmės. Turėjau ir pakankamai praktikos, ir žinių. Man patiko biologija, chemija, tad ten ir įstojau“, – pasakoja Reinaldas.
Ketverius metus studijavęs vaikinas sustojo ties paskutine pakopa – neparašė bakalaurinio darbo. Bet nesikremta – tai gali padaryti bet kada.
„Tai yra tik diplomas – žinių daugiau aš jau nebegausiu. Yra dvi žmonių grupės: vieni sako – šaunuolis, kad nepabūgai rizikuoti, kiti – ar tau negaila tų ketverių metų, paleistų vėjais. Jie nenuėjo vėjais – kaip galima sakyti, kad tai, kas paliko tavo galvoje, nuėjo vėjais?“ – kalba Reinaldas.
„Po studijų kitaip žiūriu į maistą, suprantu, kurie produktai yra tikrai ekologiški. Mano nuomone, virėjams Lietuvoje trūksta intelekto. Aš nesirinkau virtuvės kaip amato, tai buvo pasirinkimas iš pomėgio“, – priduria jis.
Sąlygas diktuoja pats
Dirbti tai, kam iš tiesų jautė aistrą, Reinaldas ėmė dar antraisiais studijų metais – kurso draugės mama atidarė kavinę, kuriai ieškojo virėjo. Draugė buvo mačiusi, kaip Reinaldas gamino atlikdamas praktiką.
„Turime atpažinti vabalus. Mano draugai atpažįsta, o aš gaminu visiems vakarienę – vabalai juk tie patys, man paskui tik pavadinimus reikia išmokt. Arba grybų praktika. Reikia skirtingų 20 rūšių grybų (gali būti ir kempinės, vien ant kriaušės auga trijų rūšių parazitiniai grybai). Visi prisidėję lapukų, prisilupę žievių. Dėstytoja pažiūrėjo į mano krepšelį, o ten – tik voveraitės. Ji ir klausia: Reinaldai, kas čia? O aš atsakau, kad man vakare padažui reikia voveraičių“, – šypsosi pašnekovas.
Ieškodamas darbo Reinaldas niekada nebuvo tas, kurį renkasi darbdaviai. Jis buvo iš tų, kurie renkasi patys – galbūt tai ir yra viena vaikino sėkmės recepto sudedamųjų dalių. „Pamenu, kartą nuėjau į pokalbį dėl virėjo darbo. Kai man pasakė, kad reikės vien pjaustyti, atšoviau, jog tai – degradacija. Aš juk patiekalus kurdavau! Pasakiau, kad jiems tikrai nedirbsiu. Bet paskui už neblogą atlyginimą man pasiūlė gaminti suši. To daręs nebuvau, tad nusprendžiau priimti pasiūlymą“, – pasakoja vaikinas.
„Jie ėmė kalbėti, jog man bus trijų mėnesių bandomasis laikotarpis, mėnesį nemokės atlyginimo. Atsakiau, kad man reikės daugiausia savaitės viską išmokti, o bandomasis laikotarpis – taip pat daugiausia mėnuo. Galiausiai nemokama savaitė baigėsi po pusantros dienos“, – prisimena Reinaldas.
Iš dangaus krentantys pasiūlymai
Būdamas ketvirtakursis, vieną rytą Reinaldas gavo pasiūlymą telefonu steigti savo kavinę. Nors tuo metu dirbo kitur, vaikinas nusprendė pabandyti. Taip žingsnelis po žingsnelio dizaino studijos „Lithuanian design block“ antrajame aukšte jis ėmė kurti savo kavinę. Kulinaras pasakoja, kad ėmęsis savo verslo nebegalėjo suderinti laiko rašyti bakalauriniam darbui. Galų gale vaikinas liovėsi save dėl to graužti ir nusprendė visai to nebedaryti – juk lyg iš dangaus krentantys pasiūlymai imtis savo verslo pasitaiko labai retai. Restoranas-kavinė išpopuliarėjo greit.
Kaip sako pats Reinaldas, jo patiekalai kokybiški ir nėra brangūs, ypač palyginus su Vilniuje vyraujančiomis kainomis. Nuo ryto iki vakaro tai – kavinė, o nedarbo metu įvairiose šventėse, renginiuose – restorano lygio patiekimas ir gaminami patiekalai, užkandžiai. Iš pradžių Reinaldas viską atlikdavo vienas. Pasitaikydavo, jog iš kavinės neišeidavo dienų dienas – joje ne tik dirbo, tačiau ir gyveno. Pervargęs nuo per didelio darbo krūvio suprato, kad vienas niekaip nebeišsivers.
„Pastarųjų mano metų darbotvarkė buvo tokia: keliuosi prieš aštuntą valandą ryto – ir taip kasdien, net jei ir darbą baigiau tik šeštą ryto“, – prisimena jis. Šiandien kavinė turi ir šefę – Dovilę, kuri gamina, kai to nedaro Reinaldas. Gretas papildė ir kiti darbuotojai – padavėja, netgi direktorius. Reinaldas kalba, jog direktorius Nerijus jam nuo pečių nuima daug nemėgstamo ir varginančio darbo.
„Nerijus tvarkingai viską sugrupavęs, sutvarkęs net ir kai kurias nesąmones, kurių aš per metus esu pridaręs būdamas direktoriumi. Čia iš tų situacijų, kai visi svajoja būti direktoriais, o aš svajojau, kada galėsiu sau leisti juo nebebūti“, – kalba save labiau kaip menininką įvardinantis vaikinas.
Sužavi drąsa ir originalumu
Kuo unikali ši kavinė Vilniuje šimtų restoranų ir kavinukių apsuptyje? Kaip pasakoja pats Reinaldas, šefai niekada neplanuoja patiekalų daugiau nei dviem dienoms į priekį. Socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje kas dieną paskelbiamas meniu, ir tik tada klientai tiksliai sužino, ko bus galima paskanauti. Kompanija vadovaujasi principu - tiekti kuo įvairesnį maistą, improvizuoti, jog meniu netaptų pastovus.
„Aš dirbu su draugais. Tarkime, aptarnauja ar stalą dekoruoti padeda interjero dizainerė, maistą į vietą veža profesionalus ralistas, bulves paskuta vaikystės draugė odontologė, į filmavimą padeda važiuoti molekulinės biologijos magistrė. Jie yra asmenybės, galinčios daug ką pasakyti. Jie man padeda todėl, kad tai jiems patinka. Atsiranda kitoks tarpusavio ryšys – su žmonėmis, ne tik kaip su klientais ar darbuotojais“, – kalba kulinaras. Reinaldas sako galintis gaminti bet ką ir bet kur. „Tai savotiškas iššūkis. Tarkime, kaip šviežią maistą kokybiškai pateikti botanikos sode, kur nėra jokių sąlygų?“ – šypsosi vaikinas.
R. Janonis itin originalus: sumano, rodos, nesuderinamų maisto produktų patiekalų. Ir neapsirinka. „Labame ryte“ man per 10 minučių reikėjo sugalvoti, ką aš galiu nufilmuoti ir parodyti. Nuo tada marinuoti burokėliai su apelsinais tapo tikru topu“, – pasakoja pašnekovas. Pasirodymas „Labame ryte“ – tikrai ne vienintelis kartas, kada vaikinas buvo kviestas į televiziją. Praėjusiais metais jis filmavosi Nomedos Marčėnaitės laidos „Skanus pokalbis“ pirmajame sezone.
Reinaldas to pernelyg nesureikšmina – esą jam tiesiog kažkas paskambino ir pasiūlė filmuotis. Jis pasakoja, jog receptą susigalvodavo prieš filmavimą, tačiau pirmą kartą patiekalą gamindavo tiesiog filmavimo metu. „Iš pradžių komanda dar turėdavo vilties, kad aš tą receptą atsiminsiu. Bet kai aš neatsimindavau, ko kiek dėjau, prodiuserio asistentė, man besifilmuojant, tai tiesiog užsirašydavo. Operatorius taip pat nesidžiaugdavo – niekada nežinia, kur aš judėsiu. Jis juokdavosi, jog yra tik trys dalykai, kurių judėjimo nenuspėsi: gyvūnai, vaikai ir Reinis“, – šypsosi pašnekovas.
Vaikinas išsitaria, jog labiau pasistengęs ir pats galėtų turėti savo kulinarinę laidą televizijoje. „Bet kol kas neturiu idėjos, kaip ji turėtų atrodyti. Nenoriu, kad laida būtų nuo ko nors priklausoma – manęs niekada niekas neprivertė paimti „Santos Marios“ prieskonių mišinio į rankas ir sakyti: gaminkit su „Santa Maria“ ir būsit puikūs virėjai. Aš visada viską darau savo“, – kalba Reinaldas.
Sau maistą jis gamina labai retai. Bet priduria, jog valgo viską ir nėra labai išrankus. Vaikinas sako, kad mėgaujasi kitų jam pagamintu maistu, net jei būtų tik du kepti kiaušiniai. Vis tik neslepia, kad daugelis gaminti jam tiesiog nedrįsta.
Gyvenimu mėgaujasi čia ir dabar
Vaikinas sako negalvojantis apie tai, ką jau pasiekė, - jis tik žvelgia pirmyn ir kuria planus ateičiai. O minčių – nemažai: draugai siūlo atidaryti kitą kavinę ar barą Vilniaus centre, leisti kulinarijos knygą ir kita. Nei minčių, nei galimybių ar pasiūlymų Reinaldui tikrai nestinga. Trūksta nebent laiko.
„Aš pats niekada netikėjau, jog tapsiu žmogumi, kuriam teks išjungti telefoną. Bet jis būna išjungtas ne tik klientams ar nežinomiems numeriams – jis būna išjungtas visiems. Kai turi kavinę ir sukiesi joje, draugai įpratę tave čia visada rasti. Nereikia net skambinti, atėjai į Ševčenkos 16A - ir visada čia esu“, – kalba jis.
„Bet daugelis mato tik gražiąją pusę – kavinę ir tai, kad mane supa: daug draugų, žmonių, su kuriais galbūt kiti norėtų susipažint. Bet jie nemato, kaip tai yra pasiekta. Visa yra pasiekta juodu darbu – nemiegotomis naktimis, praleistais draugų gimtadieniais“, – atvirauja Reinaldas. Dėl darbo kartais tenka paaukoti ir kitus malonumus. Reinaldas pasakoja, jog kartą nutraukė kelionę į Paryžių, nes turėjo parengti maistą degalinių tinklo „Statoil“ reklaminei fotosesijai.
„Dabar dirbu kaip normalus žmogus – 160 valandų per mėnesį. Bet man atrodo, kad nedirbu – buvau įpratęs būti kaip darbinis arklys. Kai pasidariau laisvo laiko, pirmieji klausimai buvo, ką veikia žmonės, kai nedirba?“ – pasakoja jis. „Man nesvarbu, kuo užsiima žmonės ir kiek jie turi pinigų. Mano darbinis amplua - arba tu man lygus, arba žemesnis. Nekenčiu kvailų, pasipūtusių žmonių, nors negaliu sakyti, kad pats nesu truputėlį pasipūtęs, net jei to ir nejaučiu. Apskritai gyvenime esu labai sarkastiškas. Sykiu pozityvus – man visada viskas gerai. Nemėgstu negatyvių, besiskundžiančių, verkiančių žmonių – man jų negaila“, – požiūrį dėsto Reinaldas.
„Niekada nelaukiau, kol kažką padarysiu ir tik tada pagyvensiu. Ne, aš gyvenu dabar ir gyvenu gerai. Aš jaučiuosi žiauriai laimingas“, – kalba jis. Ir nemeluoja: visa tai atsispindi jo akyse, povyzoje. Tai liudija draugų apsuptis ir sėkmingai besiklostanti karjera.
Aistė Vitkauskaitė
