Seimo finansų ir biudžeto komiteto pirmininko viešas „pagalvojimas” apie tai, kad po kelerių metų, įvedant eurą, jo kursas litais gali būti didesnis nei dabar, sukėlė visai nemenką sambrūzdį žiniasklaidoje, o dėl to ir visuomenėje.
Pirmininkas yra iš tos Seimo narių grupės, kurie pasmerkti būti Seime iki gyvos galvos – gal todėl yra kiek mažiau drausmingas. Kaip politikas, įstatymų leidėjas, jis primiršo apie savo atsakomybę; tokių kaip jis bent kiek originalesnį kalbėjimą žiniasklaida kaipmat gali pateikti su atitinkama potekste, o ši - virsti signalu apie lito devalvavimą jau po kelių dienų.
Vėl žmonės (keitusieji litus ir vėliau keisiantys eurus atgal į litus) prarado tūkstančius litų, vėl bankai susišlavė tiek pat papildomų komisinių.
Ar tikrai vilniečiai tą nelemtą šeštadienį puolė keisti litus į lyg rimtesnes užsienio valiutas dėl to, kad išsigando, jog po kelerių metų susidurs su žemesniu lito kursu euro atžvilgiu?
Vargu; niekas iš mūsų taip smarkiai nesirūpina, kas bus po kelerių metų su valiutų kursais, palūkanomis, kainomis, atlyginimais ir t.t. Nes bergždžias toks rūpestis, jokių galybių numatyti, jokios prasmės spėlioti.
Priežastys, dėl kurių kilo tokia minipanika, yra dvi. Pirma, suveikė nuolat įjungtas visiško nepasitikėjimo valdžia mechanizmas. Išsiugdėm, išpuoselėjom ir įsikalbėjom sau tokį nepasitikėjimą bet kuria valdžios institucija, kad nustojom net stengtis suprasti, ką jie ten šneka, daro, žada ar slapta galvoja.
Antra, makroekonomikos dalykai mums tikrai nelabai mieli ir pažįstami. Negana to, kad ekonomika apskritai, kaip sakė vienas britų klasikas, „niūrus mokslas“, joje dar nuolat knebinėjasi valdžios vyrai ir moterys – neva norėdami kažką pagerinti, tačiau savo veiksmus aiškinantys vien kažkokiais burtažodžiais.
Todėl ir skubam į keityklas vos tik kaimynas kažką nugirdo ir mums papasakojo.
Pasirodo, lito nedevalvuos. Premjeras pasakė tai labai tvirtai, o išaušusi nauja savaitė patvirtino, kad lito ir euro santykis iš tikrųjų liko toks pat.
O gal devalvuos? Litas susietas su savo bazine valiuta (pradžioje – doleriu, po to – euru) jau 15 metų. Kas gali mus priversti tą susiejimą panaikinti?
Nacionalinės valiutos kursas yra toks, koks subalansuoja šalies ūkio ryšius su išore. Jei norim daug pirkti iš užsienio, bet mažai tegalim ką ten parduoti – kursas bus mažas, reikės daug savos valiutos atiduoti už užsienio valiutos vienetą. Kiek stiprės mūsų eksportas, tiek kils kursas.
Jei dar užsienio kapitalo ima daugiau plūsti į šalį - valiutos kursas kilstels, jei ekonomika susvyruos, užsienio kapitalas ims bėgti iš šalies (o ir gyventojui keis santaupas į „tvirtesnes“ valiutas) – kursas smuks.
Jei kursui neleidžiame svyruoti – padarome jį nekintamu (fiksuotu) ir garantuojam savo ir svetimos pasirinktos (bazinės) valiutos keitimą abiem kryptimis be jokių suvaržymų, tai mūsų eksportas (drauge su kapitalo įvežimu) tampa svarbiu to kurso garantu.
Eksportą lemia mūsų prekių ir paslaugų užsienio pirkėjams konkurencingumas, kapitalo įvežimą - mūsų ekonomikos augimo ir kokybinio brendimo perspektyvos. Stabilus kursas euro atžvilgiu tada dar pakursto teigiamas tendencijas šiose srityse.
Jei mūsų eksportas nustotų augęs, jei importas liktų mums gyvybiškai būtinas, jei užsienio kapitalas imtų vengti mūsų šalies – mūsų valiutos kursas imtų darytis nebegarantuotas.
Eksportui koją gali pakišti tiek lėtesnis produkcijos atnaujinimas ar kitokios su per menka technologine pažanga susijusios priežastys, tiek paprasčiausia infliacija („paprasčiausia“ todėl, kad užtenka vyriausybei nesuvaldyti makroekonominių procesų šalyje – ir ji jau čia).
Todėl kai premjeras sako, kad lito kursas euro atžvilgiu nesikeis iki pat euro įvedimo, tai tuo jis sako, kad vyriausybė sieks užsmaugti infliaciją ir didinti Lietuvos prekių ir paslaugų konkurencingumą Europos ir pasaulio rinkose. Kito būdo užtikrinti lito kurso stabilumą nėra. Tuo ir turėsime įsitikinti artimiausioje ateityje.
Kada ir kodėl išvis gali prireikti koreguoti fiksuotą valiutos kursą?
Tada, kai manoma, jog šalies ūkis galop taip atsiliko nuo kitų nacionalinių ekonomikų, savo prekybos partnerių, kad pasivyti, nedevalvavus valiutos, nebegali; „todėl“ – nes devalvuota valiuta grąžina šalies ekonomiką į „pelnytą“ vietą: eksportas kažkiek padidėja, importas, dėl pabrangimo, sumažėja, nacionalinės pajamos ir žmonių gerovė smukteli žemyn, ir tampa be jokių aiškinimų aišku, kad ir ekonomika, ir lūkesčiai, ir gerovė kurį laiką turės būti kuklesni.
Ar tai ir turėjo omenyje Seimo komiteto pirmininkas? Ne, jis tiesiog priminė, kad Europos Sąjungos (ES) Taryba (ekonomikos ir finansų reikalų) sprendžia, kokiu santykiu nacionalinė valiuta bus pakeista į eurus – kai visi konvergencijos kriterijai įvykdyti. Teoriškai tas pakeitimas gali vykti ir kitu santykiu nei II Valiutos kursų mechanizme (VKM). Tokių „gali“ yra gana daug tiek konvergencijos kriterijuose, tiek ES Tarybos įgaliojimuose. Jų dėka šalys narės (pirmiausia Bendrijos „pirmieji smuikai“) turi šiek tiek laisvės spręsti klausimus ne tik pagal taisykles, bet ir pagal situaciją.
Jei, sakoma viename iš Europos centrinio banko (ECB) dokumentų, valiutai esant II VKM iškils rimtas reikalas peržiūrėti jos kursą euro atžvilgiu, šalys, kurių valiutos yra II VKM, bei Europos centrinis bankas „...turi teisę inicijuoti slaptą centrinių kursų persvarstymo procedūrą.“
Visiškai suprantama; tai mes, universitetų žmonės ir visa plačioji visuomenė, galime svarstyti ir diskutuoti lito kurso pagrįstumo-nepagrįstumo klausimus ir dėstyti mokslo atskleistas valiutų kurso kitimo priežastis - kad kiekvienas galėtų pats spręsti tokius rebusus. Tuo tarpu valdžios žmonės turi užtikrinti, kad jų samprotavimai nevirstų ūkinio gyvenimo dezorganizavimo veiksniu.
Žinoma, jei mūsų politinis ir intelektualinis elitas daugiau ir plačiau diskutuotų makroekonomikos klausimais, tokių tabū kaip lito devalvavimo tikimybė neprireiktų.
Bet kai valdžios atstovai gali kreiptis į žmones tik per apmokamus tekstus privačiuose laikraščiuose (ir, pridėkim, tik savo propagandine, medine kalba) ar tik būti į „dvikovas“ iškviestais privačių televizijų laidų dalyviais – susikalbėjimas tampa rimta problema. Susidaro gera terpė gandams, įtarimams, insinuacijoms, paskaloms ir kitokiai pusiau-tiesai skelbti ir skleisti.
