Periferinės šalys šokdina ne tik euro zoną, auga įtampa ir nepasitikėjimas kitomis ES narėmis, kurias slegia didelės valdžios sektoriaus skolos. Tiesa, atrodytų, kad Lietuvą pasiekia tik išsikvėpę nerimo bangų atgarsiai: ir Airija, ir Graikija nuo Lietuvos nutolusios apie 2 000 km, o tiesioginiai ekonominiai saitai su šiomis valstybėmis riboti. Airija minima kaip dažnas lietuvių emigrantų pasirinkimas, o Graikija – kalbant apie atpigusias atostogas salose.
Tačiau šių valstybių sukelto nerimo poveikis euro zonai gali užtemdyti ekonominių išbandymų tunelio gale pasirodžiusį švytėjimą. Blogiausias scenarijus Lietuvai būtų sumenkęs pagrindinių ES lyderių vartojimas, kuriuo remiasi mūsų ir kaimynių šalių eksportuotojai. Praradus šį lokomotyvą, ekonomikos atsigavimas gali dar labiau atitolti.
Priimtas Airijos paketas, nors buvo operatyvus, jo mastas nėra itin didelis. Tačiau vertėtų pripažinti, kad Airijos ateitis kur kas šviesesnė, nei Graikijos, kuri grimzta į korupcinį šešėlinį liūną. Airija pasižymi sparčia eksporto plėtra, didelėmis investicijomis, aktyvia inovacine plėtra pastaraisiais metais. Todėl tikėtina, kad išsprendus problemas finansų sektoriuje šalies ūkio atsigavimas bus lėtas, bet tvarus.
Kita vertus, Airijos bankai yra smarkiai įsiskverbę į kitų silpnesnių ES narių finansines sistemas. Tarptautinių atsiskaitymų banko skaičiavimais, Airijos bankinis sektorius yra penktas pagal dydį Italijos, Graikijos ir Portugalijos šeštas – Ispanijos kreditorius. Taigi natūralu, kad bankai yra saugomi nuo didesnio spekuliacinio spaudimo dėl dar platesnio nemokumo infekcijos paplitimo. Tačiau 85 mlrd. eurų kainuojančios piliulės nesustabdė nerimo finansų rinkoje – skolinimosi išlaidos kitiems potencialiems ligoniams (Portugalijai, Ispanijai, Italijai) smarkai pakilo, o euro kursas ir vėl patraukė žemyn. Niekaip negalintys pakilti Vakarų Europos akcijų biržų indeksai taip pat rodė rinkose vyraujančią baimę, kad pagalbos prašytojų būrys gali išsipūsti.
Taigi kokiomis priemonėmis numatoma tvarkyti padėtį?
Reikėtų pripažinti, kad Europos centrinio banko ir Europos Komisijos ginklų arsenalas nėra itin gausus. Vis dėlto tam tikras pasirinkimas yra. Savaime suprantama, kad bazinės palūkanų normos dar kurį laiką nekils. Kita priemonė – ECB obligacijų supirkimas. Ja jau buvo intensyviai naudojamasi pavasarį, sprendžiant Graikijos bėdas, tačiau vėliau šios priemonės populiarumas krito – iš viso obligacijų buvo išpirkta už 67 mlrd. eurų. Negalime pamiršti ir prevencinių įrankių – jei Portugalija ir Ispanija ištiestų paramos ranką, būtų išeikvotas beveik visas krizinis fondas (apie 730 mlrd. eurų, atėmus Graikijos ir Airijos prarastus indėlius). Atėmus Portugalijos ir Ispanijos dalis, fondas aptirptų dar 63 mlrd. eurų. Taigi akivaizdu, kad šis klausimas artimiausiu metu bus svarstomas.
Bendrų visų Europos monetarinės zonos narių euroobligacijų išleidimas – irgi svarstytinas, bet mažiau tikėtinas žingsnis. Panašu, kad ir Vokietijos atsijungimas nuo euro artimiausiu metu taip pat sunkiai įgyvendinamas – atkurtos markės kursas pakiltų ir tai smarkiai apkarpytų šalies eksporto galimybes.
- Jekaterina Rojaka
