Vilniaus universiteto (VU) istorijos fakulteto dekanas Rimvydas Petrauskas mano, kad nepotizmo sąvokos negalima pritaikyti nei viduramžių Lietuvai, nei kitoms to meto valstybėms. Jo tikinimu, tokia situacija, kada norint gauti geresnį darbą naudojamasi pažintimis arba giminystės ryšiais, buvo normalus ir nekritikuotinas reiškinys.
„Tais laikais, priešingai nei dabar, buvo manoma, kad kilmė lemia žmogaus vietą visuomenėje, vietą įvairiose visuomenės grupėse, politikoje. Aukšta kilmė, padėtis lėmė vietą valdžioje, bet kartu tai lėmė ir argumentai, kuriais stengiamasi įrodinėti, kodėl žmogus priklauso elitui“, - „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ sakė R. Petrauskas.
Pašnekovas pasakojo apie Lietuvos didikų refleksiją: buvo Albertas Goštautas, XVI a. Lietuvos didikas, kuris bene pirmasis rašė apie save ir parodė, kas jam yra svarbu gyvenime. Tai jis, norėdamas pagrįsti, kodėl užima tokias aukštas pareigas, tokią aukštą vietą, LDK kanclerio, Vilniaus vaivados, pradeda nuo savo kilmės. Jis nieko neslėpdamas deklaravo, kad pranoko visus savo kilmingumus savo tėvų padėtimi.
Nepotizmo židinys – krikščionybė?
Tačiau, R. Petrausko tikinimu, tokie standartai Europoje pasikeitė dar XVIII – XIX amžiuje, o nepotizmo kritika prasidėjo dar anksčiau – XVI amžiuje.
„Tai buvo susiję su Romos popiežiaus aplinka, kur paveldėjimas neturėjo vaidinti jokio vaidmens. Ten buvo tikrai paplitęs toks piktnaudžiavimas skirti savo giminaičius į kardinolus ar kitas aukštas pareigas. Iš čia ir ateina giminaičių protegavimo kritika“, - sakė istorikas.
Vėliau pamažu tai atėjo ir į pasaulietinį gyvenimą. R. Petrausko nuomone, šiandien tikrai negalima toleruoti nepotizmo, argumentuojant, kad taip buvo elgiamasi senovėje, o dabartinė situacija – to pasekmė. Visgi, pasak viduramžių istorijos specialisto, nereikia tokioje situacijoje specialiai su niekuo kovoti.
„Niekas negali būti uždrausta ir savaime žmogus negali būti kritikuojamas dėl tėvo ar senelio. Šiaip iš esmės visi atsako už savo gyvenimą ir kiekvienas žmogus gali užimti tokias pačias pareigas kaip ir jo giminaičiai. Tačiau tai turi vykti skaidriai ir aiškiai, pagal tam tikras taisykles“, - mano akademikas.
Naudotis ryšiais negalima
Visgi tiesioginis protegavimas negali būti pateisinimas ir tai reglamentuoja atitinkamais teisės aktais. Visgi viduramžiais, pasak R. Petrausko, praktika negalėjo būti kitokia. Istorikas papasakojo, kad Žygimantas Senasis padėjo savo nesantuokiniam sūnui pasiekti karjeros.
„Buvo toks Žygimantas Senasis, Lenkijos – Lietuvos valdovas XVI amžiuje, jis turėjo tokį nesantuokinį sūnų, kurį žmonės keistai vadino – Jonas iš didžiųjų kunigaikščių. Nes negalėjo jo legalizuoti aiškiai. Tai jis tapo Vilniaus vyskupu, pažeisdamas visas tris vyskupo skyrimo taisykles, t.y. gimti teisėtoje santuokoje, baigti atitinkamus mokslus, sulaukti atitinkamo amžiaus. Viso šito nebuvo. Ir jis toli gražu nebuvo blogiausias vyskupas“, - R. Petrauskas.
