Augantis vandens, maisto ir energetikos poreikis davė pradžią naujam reiškiniui – žemių graibstymui, kurį pradėta vadinti XIX amžiaus kolonializmu.
Sparčiai besivystančios pasaulio ekonomikos, maistą importuojančios valstybės ir net kai kurios korporacijos nusitaikė į skurdesnes valstybes ieškodamos galimybių nebrangiai įsigyti dirbamos žemės plotų. Didelius žemės sandorius fiksuojanti vieša interneto duomenų bazė „Land Matrix“ pristatė ataskaitą, kad per praėjusį dešimtmetį buvo parduota arba išnuomota daugiau kaip 200 mln. hektarų žemės.
Praėjusią savaitę Jungtinės Tautos (JT) priėmė pasaulinę direktyvą, skirtą turtingoms valstybėms, perkančioms žemių skurdesnėse besivystančiose šalyse. Nepriverstinės taisyklės skatina vyriausybes apsaugoti šiomis žemėmis besinaudojančių vietos gyventojų teises. Vis dėlto kai kurios paramos agentūros suskubo įspėti, kad bus sudėtinga užtikrinti, jog ši direktyva būtų tinkamai įgyvendinama visose šalyse.
Išteklių medžioklė
Iki šiol išsamių duomenų apie šį reiškinį nebuvo, nes dauguma žemės įsigijimo ar nuomos sandorių prastai valdomose šalyse vykdavo neoficialiai, nebuvo pateikiama oficiali informacija apie investicijų dydį ar įsigytus žemės plotus.
„Land Matrix“ duomenimis, iš 1 217 žemės sandorių 754, kurių bendras plotas – 56,2 mln. hektarų, buvo atlikti Afrikos žemyne. Dar 17,7 mln. hektarų žemės buvo parduota arba išnuomota Azijoje, 7 mln. hektarų – Lotynų Amerikoje. Afrikoje šie sandoriai sudaro 4,8 proc. viso dirbamos žemės ploto. Dažniausiai investuotojai ieško žemės plotų skurdžiose, prastai valdomose ir gamtinių išteklių išgauti nesugebančiose valstybėse, tokiose kaip Sudanas, Etiopija, Madagaskaras, Tanzanija, Zambija ir kitos.
Daugelyje šių šalių investuotojai graibsto žemdirbystės plotus – beveik 45 proc. visų sandorių, „Land Matrix“ duomenimis, sudaro pasėlių plotai. Be to, kai kuriuose regionuose vandens trūkumas tampa didžiausia kliūtimi žemės ūkio produkcijai ir taip didina konkurenciją dėl vandens išteklių. Prognozuojama, kad dėl didelio masto žemės įsigijimų kai kuriose šalyse vandens vartojimas išaugs daugiau kaip 12 proc.
Atliktas tyrimas parodė, kad didžiausias šalis investuotojas galima suskirstyti į tris grupes: besivystančios ekonomikos (Brazilija, Pietų Afrikos Respublika (PAR), Kinija, Indija), Persijos įlankos valstybės ir vadinamoji Pasaulio Šiaurė (JAV ir Europos valstybės).
„Land Matrix“ ataskaitos autorių teigimu, investuotojus labiausiai skatina 2007–2008 metais kilusi maisto kainų krizė. „Pagrindinės priežastys, mūsų nuomone, yra augančios kainos, gyventojų skaičiaus augimas, didėjantis vartojimo lygis ir maisto, biodegalų, žaliavų bei medienos poreikis ir finansinės spekuliacijos“, – teigiama ataskaitoje.
Abejotina nauda
Žemių graibstymas vienus apžvalgininkus privertė suabejoti investicijų nauda, nes neretais atvejais vietos gyventojams, ypač skurdžiose valstybėse, kyla grėsmė netekti savo teisių į dirbamą žemę ir prarasti vienintelį pragyvenimo šaltinį.
Informacijos apie sukurtas darbo vietas ar naudą vietos bendruomenėje randama labai mažai. Kai kuriais atvejais investuotojai gauna teisę naudoti šimtus hektarų žemdirbystės plotų, galima sakyti, nemokamai. Pavyzdžiui, per vieną sandorį Pietų Sudanas vienam Norvegijos investuotojui 99 metams išnuomojo 179 tūkst. hektarų ir paprašė metinio vos 7 JAV centų (19 centų) už hektarą metinio mokesčio.
„Pernelyg daug žmonių nieko nežino apie didžiulius žemės sandorius, kurie gali sugriauti jų namus ir atimti pragyvenimo šaltinį“, – „The Guardian“ teigė JAV nevyriausybinės organizacijos „Global Witness“ aktyvistė Megan MacInnes. Pasak jos, kompanijos turėtų įrodyti, kad nepadarys jokios žalos vietos gyventojams.
Šią problemą nagrinėjantis pilietinės visuomenės ir tarpvyriausybinių organizacijų susivienijimas Tarptautinė žemės koalicija (ILC) nustatė, kad didžioji dalis užsienio investicijų nepasiteisino dėl nepakankamo žemės derlingumo, finansavimo sunkumų ar pernelyg ambicingų verslo planų. Pavyzdžiui, Mozambike ir Tanzanijoje kai kurie dideli biodegalų projektai buvo apskritai apleisti.
„Net ir ten, kur investicijos pelningos, sunku pastebėti, kaip tai prisideda prie skurdo mažinimo, – BBC rašo Didžiojoje Britanijoje esančio Tarptautinio aplinkosaugos ir plėtros instituto tyrėjas Lorenzo Cotula. – Darbo vietų sukurta per mažai, jos trumpalaikės ir mažai mokamos, o valstybės pajamas mažina investuotojams taikomos mokestinės nuolaidos.“
Naujasis kolonializmas
Afrikos nevyriausybinių organizacijų atstovai ir kai kurie žurnalistai neretai tokį žemių graibstymą vadina naujuoju kolonializmu. „Tai primena grumtynes XIX amžiaus Afrikoje, kai žemyno ištekliai buvo naudojami Vakarų pasaulio plėtrai, – „The Epoch Times“ teigė vienos Kenijos aplinkosaugos organizacijos aktyvistas. – Augant pasaulinėms maisto kainoms Afrikos gyventojams teks brangiau mokėti už maistą, kuris bus užauginamas jų žemėse.“
Nauja JT direktyva turėtų užtikrinti vietos gyventojų teises naudotis žemdirbystės ir žvejybos plotais, tačiau abejojama, ar tvirtos centralizuotos valdžios neturinčiose valstybėse pavyks pažaboti žemių graibstymą. XXI amžiaus kolonializmo tempus galėtų sumažinti pasikeitęs didžiųjų valstybių požiūris į išteklių vartojimą. Kol tai nenutiks, žemių graibstymas išliks opi problema, o skurdžios ir galios neturinčios valstybės išliks galingųjų šalių išteklių skirstymo objektai.
FAKTAI: Žemių graibstymas
