28-erių šiaulietis Vytautas Buivydas Briuselyje eurobiurokratams įrodinėjo, kad nori gyventi ir dirbti žemę Lietuvoje. Grįžęs iš emigracijos jis prikėlė žemės ūkio bendrovę ir tiki darbščiais lietuviais. „Jeigu užsienietis dirbtų taip, kaip lietuvis ūkininkas, tai jis turbūt lėktuvais skraidytų. Mes esam darbštūs auksarankiai ir dirbam negailėdami savęs“, – sako Vytautas.
Emigravo į Didžiąją Britaniją
„Noriu gyventi ir žemę dirbti Lietuvoje“, – spaudoje mirgėjo skambi Vytauto Buivydo frazė, ištarta protesto akcijos Briuselyje metu. V. Buivydas kartu su ūkininkų atstovais iš Baltijos šalių norėjo atkreipti dėmesį į nevienodas konkurencijos sąlygas Europos Sąjungoje.
Apie tai, kad jis įsitvirtins Lietuvoje, čia kurs verslą ir kovos už visos šalies ūkininkų teises, prieš keletą metų Vytautas nebūtų nė pagalvojęs. Šiandien jis vadovauja žemės ūkio bendrovei „Agrowill Žadžiūnai“, kuri yra viena pažangiausių.
Vos baigęs dvylika klasių Vytautas emigravo į Didžiąją Britaniją, kur gyveno ir dirbo beveik šešerius metus.
Įgijęs patirties, užsidirbęs, Vytautas su žmona apsisprendė šeimą kurti gimtinėje. Priežastimi grįžti tapo ir pasiūlymas prikelti apleistą, dvejus metus jokios veiklos nevykdžiusią Žadžiūnų žemės ūkio bendrovę Šiaulių rajone.
„Pasitikėjau ir nepasitikėjau savimi, nes iššūkis didžiulis. Bet pamačiau, kad yra perspektyvos ir su kuo dirbti“, – tuometinius svarstymus prisiminė V. Buivydas.
Atvykęs apžiūrėti bendrovės, jis rado apšiurusią teritoriją, dirvonuojančias žemes, išdraskytas, išvogtas, apgriuvusias patalpas. Už beveik 2 milijonus litų pastatytas rezervuaras srutoms išleisti stovėjo užkonservuotas ir nenaudojamas.
Varomoji jėga – kolektyvas
Svarbiausiu ir sunkiausiu darbu jis vadina darbuotojų paieškas. Iš senųjų bendrovės darbuotojų dabar dirba vos keletas, kitų teko atsisakyti dėl atsakomybės stokos ir netinkamo požiūrio į darbą.
„Kolektyvas yra pagrindinis variklis. Jei varomoji jėga galinga, kolektyvas turi tikslus, tada įmanoma nugriauti kalnus, – įsitikinęs vadovas. – Man keista, kai sako, kad Lietuvoje yra daug bedarbių. Norinčių dirbti – mažai. Daugelis žmonių supranta, kad ateina į darbą ir jam už tai turi mokėti. Ieško būdų, kaip pratempti laiką, kad viršininkai nepamatytų, kaip kažką nusukti, paimti ir namo parsinešti...“
Bendrovės pirmininko taisyklė – darbuotojas turi užsidirbti ne tik savo atlyginimą, bet ir atnešti naudos įmonei.
Į šiuolaikinius traktorius įmontuota GPS įranga, kuri leidžia nustatyti kiek ir kur važiuoja mechanizatoriai, todėl galima tiksliai apskaičiuoti darbo užmokestį.
„Man negaila mokėti atlyginimą, jei žmogus užsidirba. Gaila, kai neužsidirba ir reikalauja“, – sako V. Buivydas. Dabar jo vadovaujamoje bendrovėje Žadžiūnuose dirba 25 žmonės, amžiaus vidurkis – 28 metai. Bendrovė valdo per tūkstantį hektarų žemės.
Subūrė krepšinio komandą
Vadovas nesuinteresuotas gerų darbuotojų mėtyti, todėl suteikia nuolatines pajamas ištisus metus. Žiemą tvarkomi kanalai, remontuojama technika.
Rutiną darbas-namai jaunasis vadovas sugalvojo paįvairinti „užklasine“ veikla. Sutaręs su Kairių pagrindinės mokyklos direktoriumi dėl sporto salės nuomos, Vytautas subūrė darbuotojų krepšinio komandą.
Jis įsitikinęs, kad jaunas, veržlus kolektyvas – vienas iš sėkmės receptų įmonei judėti į priekį.
Žemės ūkyje – parduotos vasaros
Iš smulkiųjų ūkininkų šeimos kilęs plungiškis žinojo, kad žemdirbio gyvenimas kaime nebus lengvas. Vytautą liūdina komentarai, esą, ko tie ūkininkai skundžiasi – gyvena prabangiai, važinėja naujausiais visureigiais.
„Jeigu užsienietis dirbtų taip, kaip lietuvis ūkininkas, tai jis turbūt lėktuvais skraidytų. Mes, lietuviai, esam darbštūs auksarankiai ir negailėdami savęs dirbam. Vienas pavyzdžių – mano uošvis. Jis – vidutinis ūkininkas, turi 60 melžiamų karvių. Per 10 ūkininkavimo metų jiedu su žmona nė karto nebuvo išvažiavę kartu atostogauti“, – pasakoja V. Buivydas.
Jo nuomone, žmonių sąmonėje įstrigęs stereotipas „kaimietis“, pamažu keičiasi.
„Gyvendamas užsienyje turėjau progą pamatyti, kad kaimietis yra gerbiamas žmogus, nes jis – pagrindinis maisto gamintojas. Vien dėl to jis turėtų būti ne nuvertinamas, o pakeltas“, – įsitikinęs V. Buivydas.
Jis pabrėžia, kad gerai dirbantis ūkininkas sukuria darbo vietų ne tik savo ūkyje, bet ir įsuka aplinkinių verslų grandinę. Apie tai dažnai nepagalvojama.
Didžiausia verslo klaida – vadybos trūkumas
Žemės ūkio bendrovės vadovas įsitikinęs, jog svarbiausias dalykas bet kuriame versle – vadyba. V. Buivydas baigė verslo vadybą Klaipėdos Socialinių mokslų kolegijoje, o ūkininkavimo patirties įgijo įkyrėdamas įvairiems specialistams, nuolat besikonsultuodamas.
„Man visiškai nesuprantama, kaip mirus tėvukui, kuris daug metų valdė ūkį, šeima nebesusitvarko su ūkiu ir bankrutuoja. Tai – vadybos trūkumas. Nėra pinigų maišo, jų yra tiek, kiek yra. Negalima atleisti diržų, nuolat reikia skaičiuoti, analizuoti. Tik taip galima pelningai dirbti“, – sako V. Buivydas.
Žemės ūkio bendrovių vadovo manymu, norint gauti pelno, ūkininkams reikėtų specializuotis. Tada galima našiau panaudoti resursus. Jis pateikia pavyzdį, jog nebūtina turėti daug žemės, tereikia noro: 1 ha žemės pastačius šiltnamį jis per metus gali atnešti milijoną litų apyvartos.
Žemės ūkio vizija Lietuvoje, V. Buivydo nuomone, palanki ūkininkams. Pasaulyje žmonių skaičius didėja, vis dar yra šalių, kuriose žmonės badauja, todėl maisto poreikis auga.
Ūkininkas pats imasi iniciatyvos ir neleidžia žemei dirvonuoti. Jei važiuodamas automobiliu pamato apleistą žemės plotą, stengiasi išsiaiškinti savininką ir nenaudojamą žemę išsinuomoti.
„Žemės nereikia nualinti“, – sako Vytautas, žinantis ką tai reiškia.
