Dešimt metų emigracijoje išgyvenusi jauna verslininkė Sonata Bružaitė į Lietuvą atvedė airių įmonę. Jai vadovauja, Šiaulių rajone sukūrė darbo vietas Verbūnų žmonėms. Sako, jog sugrįžimą lėmė lyderystės genai, įgyta patirtis ir palankios aplinkybės — ji grįžo su darbu.
„Aš esu išimtis — emigrantai į Lietuvą nebegrįš, — teigia verslininkė. — Kas grįžtų į skurdą? O verslui palankios aplinkos čia nėra.“
Dirba ir planuoja plėtrą
Verbūnuose jau pusmetį darbas verda naujoje UAB „Schmidt Contract“ gamykloje. Gaminama kiliminė danga. Dirba 20 darbuotojų. Iš jų ne vienas — buvęs bedarbis, darbo biržoje pasiūlymų nesulaukęs metų metus.
Įmonės direktorė S. Bružaitė ir kartu su ja iš Airijos įmonės sugrįžęs naujos gamyklos Lietuvoje kurti gamybos vadovas Romualdas Loginas rodo mus savo valdas.
Pirktos buvo tik „sienos“ ir paveldėtas šiukšlynas. Dabar veikia du cechai, planuojama statyti trečią, įrengti darbuotojams naują valgyklą, dušines, persirengimo kambarius.
Milijonas litų ivesticijų įdėta ir dar milijonas planuojamas. Pastatus reikėjo renovuoti, atvestos dujos, atnaujinta elektros sistema, statoma nauja elektrinė. Plėsis gamyba, reikės 70 darbuotojų.
„Kol kas išnaudojame tik 20 procentų to, ką jau šiandien galėtume daryti“, — sako gamybos vadovas.
„Mes jokios krizės nejaučiame, — sako Sonata Bružaitė, — turime užsakovų Europos šalyse, Rusijoje, net Afrikoje. Mūsų savininkas airis — 37 metai versle. Didžiąją dalį jo įgytų rinkų aptarnaujame ir ieškome naujų patys. Planuojame ateityje dirbs 300-400 darbuotojų.“
Krizė — suteikė galimybę grįžti
Paradoksalu, jog krizė suteikė galimybę lietuviams emigrantams atvesti įmonę į Lietuvą. Idėja perkelti čia iš Dublino gamybą, kad mažėtų jos kaštai, kilo bendrovės, kurioje lietuvė dirbo, savininkui.
„Svarstė rinktis Rumuniją ar Lietuvą, — pasakoja S. Bružaitė, — Įtikinau, jog Lietuvą. Pirmą kartą apsilankęs Lietuvoje jis nustebo: Lietuva ne tokia skurdi, kokią įsivaizdavęs. Išsigando, ar nebus per dideli kaštai? Bet šį pavasarį pamatęs, kaip įsikūrėme ir dirbame, kokia produkcijos kokybė, apsidžiaugė: “Dėkui Dievui, dabar pradėsime augti.“
Galutinį jo apsisprendimą, anot ponios Sonatos, lėmė lietuvių stropumas, tvarkingumas: „Lietuviai, skirtingai nuo rumunų, ir apie stakles apsivalys, ir pakels nukritusį daiktą, nesako, kad tai — ne mano darbas.“
Verslui nėra palankumo
Verslininkė, patyrusi, ką reiškia Lietuvoje įkurti įmonę, tiesiai šviesiai sako: „Nėra verslui palankios aplinkos.“
Atėjęs užsienietis investuotojas, anot jos, neištvertų — labai aukšti biurokratiniai slenksčiai, griežti reikalavimai. Airijoje nori pradėti verslą — registruoji įmonę, sumoki 100 eurų už registraciją, turi patalpas, stakles, įjungi jas į elektros lizdą, ir dirbi.
„Lietuvoje — vien detaliojo plano rengimas, svarstymas, tvirtinimas užtrunka metus. Ėjau ir Šiaulių miesto, ir Šiaulių rajono merų klausti: “Tai reikia ar nereikia jums tos įmonės? Aš gi perku pastatus, planuoju investicijas, negaliu rizikuoti.“
Miestas siūlė rinktis Šiaulių industrinį parką.
„Bet koks ten industrinis — laukai, — prisimena S. Bružaitė. — Nieko nesakiau, bet pagalvojau, joks užsienietis čia nevažiuos. Patys sakė, suomiai turėję atvažiuoti — išvažiavo į Ukrainą. Kaip neišvažiuos, jeigu ten salygos geresnės.“
Požiūris į verslą — neigiamas
Verslininkė kritiką atvirai žeria: „Mes, lietuviai, esame per griežti investuotojams, verslui ir iš viso viskam. Požiūris toks, jeigu esi verslininkas, tai kažką blogo darai.“
Verbūnuose žmonės išgirdę, jog atsiras gamykla, iš pradžių priešinosi: „Virsite smalą, bus dūmų, žmones nuodysite, mano agurkai nunyks.“
„Į Sodrą pirmą kartą nuėjau ir pasijutau nieko neišmananti, kažkuo nusikaltusi, — sako verslininkė. — Mat paraišką ne taip užpildžiau, ne į tą langelį kažką įrašiau. Šaukti pradėjo. Galvoju, taigi, parodyk man, kaip užpildyti ar pati užpildyk — juk tam čia ir esi. Nuėjau iki direktoriaus, išsikovojau, kad mane gerbtų.“
Anot verslininkės, mokesčių inspektoriai kultūringiau bendrauja, bet požiūris panašus: „Vienu centu deklaracija nesueina — atmeta. Sakau, dėl to vieno cento dabar visą darbo valandą turėsiu gaišti, tai nurašykite tą centą.“
„Airijoje aš viską galiu padaryti telefonu, elektroniu paštu, o čia visur reikia eiti, — lygina S. Bružaitė. — Man savininkas sako, ko tu, Sonata, vis važinėji — tai banke, tai mokesčiuose sėdi, įkurk įmonę ir grįžk.“
Airiui verslininkui sunku buvo suvokti, jog čia reikia nuolat slenksčius minti. „Jis buvo labai nusivylęs ir jau abejojo, ar kas išeis.“
Emigrantai nebegrįš
Ekonomikos ekspertai aiškina, krizė baigsis, kai sugrįš emigrantai. Verslininkė tvirtina: „Emigrantai nebegrįš“.
„ Aš irgi nebūčiau grįžusi, — sako ji. — Bet aplinkybės buvo palankios — grįžau su darbu. Ar grįžtumėte į skurdą, kai esate pripratęs prie gero gyvenimo? Tai tas pats, kaip netekti dviaukščio namo ir vėl kraustytis į bedrabutį.“
Įmonėje Airijoje dirbantys lietuviai iš pradžių ne vienas svarstė grįžti. Bet iš 10— 15 emigrantų grįžo tik du.
Gamybos vadovas R. Loginas grįžo su šeima. Jo žmona Asta taip pat dirba Verbūnų įmonėje. Jiedu neslepia, jog vėl prisitaikyti Lietuvoje gyventi buvo lygiai taip pat sunku, kaip iš pradžių Airijoje.
„Emigrantų čia niekas nelaukia, — sako R. Loginas.
S. Bružaitė svarsto, jog sunku patikėti ir valdžios aiškinimais, jog Lietuvos ekonomika atsigauna. „Atsigautų, jei mokesčių našta būtų mažinama bent 10— 15 procentų.“
Verslininkė skaičiuoja, jog valstybei tenka atiduoti daugiau nei pusę lėšų, reikalingų darbo vietai sukurti — 55 procentus sudaro mokesčiai. Airijoje jie tesudaro 22 procentus.
„Gal norėčiau visiems darbuotojams po 3000 litų į rankas mokėti, nes jie dirba sunkiai, bet negaliu, — sako ji. — Tada darbo vieta kainuotų 5,5 tūkstančio, iš jų 2,5 tūsktančio litų reikėtų valstybei atiduoti.“
„Giriamas Andrius Kubilius, kad išlaikė pensijas pensininkams. Kai verslininką žlugdome, tai tik pensininkus ir belieka išlaikyti, nes visi kiti išvažiuoja.“
Lietuva, anot S. Bružaitės, gal ir nesišnyks, bet tauta nyksta nesulaikomai.
Iš kitos pusės ji svarsto, jog lietuviai per daug nuolankūs.
„Mūsų valdžia,ką Europa spaudžia daryti, tą ir daro. Neturi lietuvis savigarbos, neturi drąsos atsikristi: “O gal man nereikia tokios struktūros. Užsienietis vis dar yra ikona. O tokią nuolankią šalį gali lengvai užkariauti ir išmelžti iki paskutinio lašo.“
„Aš irgi nebūčiau grįžusi, bet aplinkybės buvo palankios — grįžau su darbu. Ar grįžtumėte į skurdą, kai esate pripratęs prie gero gyvenimo?“
Rūta JANKUVIENĖ
