Priešai vis dar puola mūsų tvirtovę, o mes - ginamės. Mano metaforoje „mes“ - tai pasaulio stipriausios valstybės, centriniai bankai, o „priešai“ - finansų krizė ir panika.
Ir man patinka mūsų gynybos strategija. Mes turime galingą artileriją ir pleškiname iš visų pabūklų, tačiau priešas ne tik stiprus, bet ir klastingas.
Praėjusią savaitę prekyba akcijų rinkoje vyko paniškai. Visame pasaulyje ir Lietuvoje rinkos dalyvius kaustė baimė. Investuotojai dabar bijo visko: finansinio likvidumo, recesijos, verslo lėtėjimo, o labiausiai bijo to, ko nežino – ateities.
Rinkose akcijų kainas smukdo žemyn, be kitų veiksnių, priverstinis išsipardavimas tų, kurie buvo sudarę repo sandorius. Šių sandorių esmė yra tokia: akcijų savininkas užstato jas bankui ar brokerinei ir gauna paskolą, tarkim, 60 proc. nuo akcijų rinkos vertės. Sutartyje įrašoma, kad akcijos kainai biržoje kritus iki tam tikro lygio skirtumą reikės padengti pinigais. Kai akcijos krito, šie savininkai buvo priversti parduoti užstatytas akcijas, kad grąžintų skolą, o tai numušė akcijų kainas dar labiau. Negalėdami jų parduoti savininkai desperatiškai parduoda kitas savo turimas akcijas, „pramušdami“ repus kitiems žmonėms, kurie elgiasi analogiškai.
Mūsų tvirtovėje gyvena ir termitai, kurie iš vidaus patyliukais griaužia jos pamatus. Tai „šortintojai“. Manau, kad lietuviškas šio termino - „short selling“ - atitikmuo yra kitoks, bet lietuvių finansininkai jį verčia taip – „šortinimas“. Jie uždirba iš akcijų kritimų, o kartais juos ir inicijuoja. Yra šalių, kur „šortinimas“ uždraustas, o JAV daugeliui akcijų jis buvo uždraustas dabar. Pas mus jis galimas, nors ir neaktyviai naudojamas. Kaip vyksta „šortinimas“? Investuotojas, tikėdamasis akcijų rinkos griūties, pasiskolina iš maklerio akcijų, jas parduoda ir tokiu būdu dažniausiai numuša jų kainą. Vėliau atpigusias akcijas jis atperka ir grąžina makleriui. Pardavimo ir pirkimo kainų skirtumas yra „šortintojo“ pelnas. Toks investavimas yra legalus ir net laikomas rizikingu, bet tik esant normalioms rinkos sąlygoms, tačiau kilus panikai „šortiniams“ atneša lengvus pinigus. „Šortininko“ moralumas tampa diskutuotinas, kai panika yra neracionali ir nekontroliuojama, tada net nedideli „šortintojai“ gali sužlugdyti rinką.
Beje, panika ir priverstinis išsipardavimas turi ir privalumų. Akcijų kainos neįtikėtinai mažos. Dabar pigu beveik viskas. Tai unikali situacija. Jei investuotojas prieš metus būtų užmigęs ir dabar atsibudęs, tai pamatęs šias kainas pamanytų, jog yra rojuje. Tikėtina, kad kainos kris dar žemiau, bet „gaudyti dugną“ yra nedėkingas užsiėmimas. Yra daug bandytojų gaudyti akcijų „dugnus“, tačiau pavyksta tik vienetams ir, spėčiau, atsitiktinai. Dažniau tokie bandytojai nudega. Manyčiau, kad tie, kas gali sau leisti nusipirkti ir palaukti kelerius metus, vėliau skaičiuos pelną. Žinoma, dabar nereikia išleisti visų pinigų, bet pradėti portfelio formavimą galima.
Kokias gi akcijas pirkti? Iš karto pasakau, kad nepatarsiu specifinių akcijų pavadinimų, nes jokiais būdais nenoriu įsivelti į interesų konfliktą, todėl duosiu ne žuvį, o meškerę.
Patarčiau kol kas apsiriboti tomis įmonėmis, kurių finansai yra ypač geri, balansai stiprūs ir geri pinigų srautai, kurioms nereikės daug skolintis pinigų iš „tuščių“ finansinių rinkų. Pramonės sektorius patarčiau rinktis iš tų, kuriuos krizė palies mažiausiai: farmacijos, telekomunikacijų įmonės arba įmonės, susijusios su vartojimu. Šalys, kuriose siūlyčiau investuoti, yra Kinija, Rytų Europa ir, iš dalies, Rusija – bet tik dėl neįtikėtinai mažų kainų. Man pačiam ypač patinka Kinija. Manau, kad ji geriausiai pasiruošusi įveikti šią krizę. Šiose šalyse galite įsigyti įmonių akcijų, kurių trumpalaikis turtas viršija visus įsipareigojimus, o gal net rasite tokių, kurių trumpalaikis turtas, atėmus visus įsipareigojimus, viršija įmonės kapitalizaciją!
Žodžiu – perliukų rinkimo metas!
