Lietuvoje yra daug mitų apie švietimo sistemą. Taip teigia buvęs švietimo ir mokslo ministras, Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo ir politikos fakulteto dekanas Algirdas Monkevičius.
Bėda – ne krepšelis
Švietimo, kaip ir daugelio kitų sričių, reformos Lietuvoje tapo nuolatiniu, kasdieniu dalyku. Atrodo, ji niekada nesibaigs. Ką jūs manote apie tai? Ar matyti galutinis rezultatas? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė A. Monkevičiaus.
Manau, kad šiais laikais tai iš dalies logiška. Kadaise būdavo taip, kad įvykdžius reformą nieko nebereikėdavo keisti bent kelias dešimtis metų. Dabar net tas žodis nedažnai vartojamas. Kalbama apie neišvengiamą kaitą, nes pasaulis ir technologijos dinamiškai vystosi.
Net naujai besikuriančios koalicijos partijos kritikuoja krepšelių sistemą ir žada svarstyti galimybę jos atsisakyti. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
Kalbant apie krepšelių sistemą, ji turėjo baigtis maždaug 2006–2008 metais. Idėja juk buvo paprasta: 2000-aisiais buvo susiklosčiusi situacija, kai vieno besimokančio vaiko finansavimas vienoje ar kitoje savivaldybėje skyrėsi iki 20 kartų. Viskas priklausė nuo savivaldybės gebėjimų, ryšių su centrine valdžia, vadybos.
Tose savivaldybėse, kurių administracijos direktorius būdavo apsileidęs, situacija būdavo labai bloga. Ta metodika buvo prasta. Įvedant krepšelių sistemą buvo siekiama kryptingiau panaudoti lėšas, pavyzdžiui, atskirti mokymo priemonių išlaidas nuo ūkinių išlaidų, nes kai kurios savivaldybės gana netikėtai nutardavo nukreipti pinigus ne ten, o kitur.
Sakote, kad geriems tikslams įgyvendinti sugalvota reforma nesibaigė. Kodėl taip nutiko?
Sutvarkius sistemą, išugdžius administracinius gebėjimus, tikslas buvo viską perduoti savivaldybėms. Viešojo administravimo prasme, mano nuomone, blogai, kai kiekviena nauja valdžia mėgina viską keisti.
Apima ne viską
Puikiai žinoma, kad tas krepšelis apima toli gražu ne viską. Neretai kildavo diskusijų tarp mokyklos bei tėvų – kas neįeina į krepšelį, kodėl mokymo įstaiga perka ne visus vadovėlius ir panašiai...
Sumanyta buvo kaip tik tam, kad ši problema būtų išspręsta. Buvo manoma, kad įvedus šią sistemą mokykla galėtų pasidaryti dar ką nors – rasti rėmėjų ar panašiai. Iš pradžių tas krepšelis buvo visai nedidelis ir siekė 1 500 litų mokiniui per mokslo metus. Dabar jis padvigubėjo, o gal ir dar labiau pastorėjo.
Tačiau visi – ir pedagogai, ir mokinių tėvai – žino, kad ir jo kažkodėl neužtenka. Kodėl taip yra?
Lietuva vis dar neįvykdo įsipareigojimo skirti ne mažiau kaip 6 proc. bendrojo vidaus produkto švietimui. Buvo sutarta šį rodiklį pasiekti dar iki 2008 metų, o vėliau jį viršyti ir susilyginti su išsivysčiusiomis šalimis. Tačiau dėl to, kiek turi būti skiriama švietimui, privalo susitarti visuomenė, o ne atskirai švietimo srities drbuotojai. Kai dabar naujai išrinkta valdžia dalijasi ministerijas skirdama balus, labai keista.
Kas keista? Balų sistema?
Ne. Keisti prioritetai. Esu įsitikinęs, kad bet kur partija turėtų stverti Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijas. Juk rezultatą visose srityse kuria žmonės.
Energetikos, Ūkio ir Susisiekimo ministerijų reitingas yra aukščiausias.
Taip, nes ten kol kas sukasi dideli pinigai, kurie visiškai nesusiję su pagrindiniu ištekliumi – žmogumi. Tačiau būtent čia – žmoguje yra Lietuvos ištekliai. Lietuva gali tapti gražiausia vieta planetoje. Kai tuo patiki, visuomenė galiausiai ima ir suklesti.
Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į Suomiją, kuri turi Laplandiją. Kas ten ypatinga? Juk ten žmonės, išlaisvinę savo gebėjimus, susikuria ir energetiką, ir aplinką, ir gebėjimus, ir laimę.
Ne ten investuojama
Kalbama, kad Lietuvos švietimo sistema neteisingai kuria laimę. Esą reikia mažiau vadybininkų ir teisininkų, daugiau techninių specialybių atstovų. Ar tikrai taip?
Daug kas yra išpūsta ir skatina neadekvačią konkurenciją, keistas interpretacijas. Jei jau taip kalbame, peržiūrėkite darbo skelbimus. Kiek ieškoma biochemikų? Kiek branduolinės fizikos specialistų? Pastaroji pozicija dabar priklauso nuo to, ar statome elektrinę, bet vis tiek...
Tokios diskusijos – nesveikos konkurencijos išdava.
Nesutvarkyta sistema ir šalies nenoras investuoti į gana efektyviai veikiančią sistemą nepasitvirtina. Mūsų paruošti jaunuoliai gerai jaučiasi Europos darbo rinkose, laimi olimpiadas, tad riksmai, kad sistema labai prasta, yra nepamatuoti.
