Viename straipsnyje, neseniai publikuotame svetainėje „eFinancialCareers“, keletas bankininkų aiškina, kodėl jie turi pilną teisę reikalauti, kad jų metinis atlyginimas būtų per milijoną D. Britanijos svarų sterlingų (apie 1,6 mln. dolerių) – tai yra, daugiau pinigų, negu galėtų išleisti didžioji dauguma tarnautojų, nepriklausančių bankų sferai.
„Mes gana dažnai girdime apie Volstrito bankininkus, kurie yra per plauką nuo bankroto, -pastebi Gary Goldsteinas, vienas iš amerikiečių kadrų agentūros „Whitney Partners“ įkūrėjų pokalbyje su „eFC“ žurnaliste Sarah Butcher. – Kai kurie iš jų tikrai yra sunkioje padėtyje“.
Šį straipsnį – dar vieną nuostabią S. Butcher istoriją,verta perskaityti visiems, kas nori suprasti bankininko sielą. Bankininkų milijonierių finansiniai sunkumai (S. Butcher straipsnyje dauguma iš jų – vyrai) svarbus faktorius, į kurį turi atsižvelgti beširdžiai įstatymų leidėjai ir akcininkai, kada jie svarsto galimybę apriboti atlyginimus bankininkams per finansų krizę, kuri dalinai ir kilo dėl jų reikalavimų padidinti atlyginimus. „Milijonas“ dolerių, svarų sterlingų ar virtualios valiutos – bitcoinų mums, paprastiems mirtingiesiems – didžiulė pinigų suma, bet tegu patys bankininkai mums paaiškina, kodėl jiems to maža.
Pirma, mokesčiai greitai sumažina septyniaženklį pelną iki šešiaženklio skaičiaus, kuris jau pavojingai priartėja prie vidurinės klasės mastų . Be to, pažymi vienas iš bankininkų, anksčiau dirbęs „Goldman“, gaudami į rankas viso labo 600 tūkstančių dolerių, bankininkai turi dar „grąžinti hipotekines paskolas, išlaikyti savo namus Hamptonse ir Manhetene, apmokėti už trijų vaikų mokslą privačiose mokyklose po 40 tūkstančių dolerių per metus už kiekvieną, ir už kažką gyventi“. Bankininkai, galimas daiktas, norėtų šiek tiek apriboti savo išlaidas, tarkime, pasmerkdami savo vaikus bendrauti su varguoliais valstybinėse nemokamose mokyklose arba įsigydami tik vieną namą. Tačiau jie patiria nuolatinį socialinį spaudimą, kuris verčia juos leisti vis daugiau ir daugiau pinigų, kaip sako dar vienas buvęs „Goldman“ tarnautojas, kuris dabar rimtai užsiėmė psichoterapija.
O juk dar yra žmonos, su kuriomis irgi reikia dalintis. Anot bankininkų ir buvusių bankininkų, davusių interviu šio straipsnio autorei, už žmonas jie gali imti tik dviejų tipų moteris: nepatrauklią, bet išsilavinusią merginą, su kuria jie susitikinėjo dar nuo koledžo laikų, arba nepaprastą gražuolę dykūnę, kuri ištuštins jo sielą ir banko sąskaitą. Ir tai tiesa, kadangi kitų tipų moterys yra pernelyg toli nuo jūsų, ar ne taip,vaikinai?
Tačiau dar stipresnis motyvas, negu poreikis neatsilikti nuo Rotšildų ar tenkinti žmonos norus, slypi bankininkų vaikystėje. Kiekvieną sykį, kada bankininkai įtikinėja savo klientus įsigyti rizikingų CDO (turtu garantuotų obligacijų), jie instinktyviai nori tiesiog sukelti šypseną šaltose, nepritariančiose jų tėvų akyse, kurie juos įdėmiai stebi. Kaip teigia vienas iš psichiatrų, šiuo atveju gali padėti tik „intensyvi terapija“.
