Advokatas pripažino, kad pastaruoju metu jau pasitaiko atvejų, kuomet tenka spręsti klausimus dėl augintinio dalybų skyrybų metu.
Įdomu tai, kad augintinio dalybos gali skirtis, priklausomai nuo to, ar jo šeimininkai buvo susituokę, ar kartu tik gyveno.
Vienu ar kitu atveju, išeitys yra kelios. Vieni pasirenka gyvūną atiduoti ir gauti kompensaciją, kiti jį prižiūri pakaitomis. Advokatas neslėpė, kad teisiškai būtų įmanoma prisiteisti ir gyvūno išlaikymą.
Augintinio dalybos skyrybų atveju
Advokatas Dainius Židanavičius visų pirma atkreipė dėmesį, kad kalbant apie susituokusius asmenis, kai nėra vedybinės sutarties, visas turtas, įgytas santuokos metu, yra bendras. Taip pat ir augintinis, nepaisant, kurio vardu – vyro ar žmonos – jis buvo pirktas ar registruotas.
„Santuokos nutraukimo bylose gyvūnų padalijimo klausimas yra itin retas, bet jau aš ir pats su tuo susiduriu. Mes puikiai suprantame, kad gyvūno per pusę nepadalinsi. Tad įprastai susitariama, kad vienam atitenka gyvūnas, o kitam – pusė to gyvūno vertės išmoka“, – komentavo pašnekovas.
Jo aiškinimu, tokiu atveju augintinio vertė nustatoma ne pagal tai, už kiek šeimininkai jį pirko, o būtent pagal tuo metu esančią kainą rinkoje – kiek kainuoja analogiškas gyvūnas.
Jei jis kainuoja 1 tūkst. eurų, tai sutuoktinis, kuriam gyvūnas atitenka, kitam sumoka 500 eurų vertės kompensaciją.
„Būna atvejų, kai mėginama traktuoti, kad gyvūnas nėra daiktas. Ir štai tada prasideda, kad lygtai abu savininkai yra vienodai prisirišę prie gyvūno, abu nori jį turėti ir pan. Yra atvejų, kuomet šalys susitaria, kad gyvūnas po skyrybų priklausys abiem ir nustatoma atitinkama „bendravimo tvarka“, – dėstė teisininkas.
Anot jo, analogiškai yra su vaikais, tad mėginama pritempti, kad ši tvarka gali būti taikoma ir su gyvūnais.
Pavyzdžiui, vieną savaitę šuo būna pas vieną sutuoktinį, kitą savaitę – pas kitą: „Įvairūs tie susitarimai būna. Kaip teismai tokį dalyką traktuoja ginčo atveju, man asmeniškai neteko susidurti.
Nes iki šiol buvusius atvejus, kai skyrybų metu iškilo toks klausimas su gyvūnu, man pavykdavo išspręsti taikiai, nenueinant iki pat teismo sprendimo. Susitardavo, kad gyvūnas – vienam, kompensacija – kitam. Arba nustatoma bendravimo tvarka.
Ginčo išlaidos – tokios pat, kaip dėl buto ar namo
D. Židanavičius paminėjo, kad tokio pobūdžio ginčai kyla nebūtinai tarp susituokusių žmonių, bet taip pat ir tarp sugyventinių.
Jo aiškinimu, sutuoktinių turtas yra bendras, nepriklausomai nuo to, kas mokėjo pinigus, kieno vardu tas turtas ir pan. O nesusituokusių asmenių atveju šie aspektai jau yra svarbūs: kieno vardu jis buvo įgytas, kas mokėjo pinigus, buvo pirktas bendrai ar tik vieno asmens noru ir pan.
„Gali skirtis netgi dalys prisidėjimo prie augintinio, jei mes turime omeny brangų gyvūną, kuris kainuoja kartais ir 3 tūkst., ir 5 tūkst. eurų. Yra tokių sumų, kurios net ir mus nustebina“, – neslėpė advokatas.
Tokiu atveju, anot teisininko, pirmiausia patartina pasinaudoti mediacijos teise ir mėginti šį klausimą dėl gyvūno išspręsti taikiai. Jeigu taikiai nepavyksta, tada jau reikia kreiptis į advokatą, rengti ieškinį.
Tada abi pusės turėtų įrodinėti, koks buvo kiekvieno iš jų indėlis perkant augintinį: ar pinigais, ar jo paieškom, ar priežiūra (vežiojimas pas veterinarus, į kirpyklas ir pan.). Taip pat, koks buvo jo pirkimo tikslas – ar tai buvo bendras pirkinys, ar jį pirko vienas sugyventinis asmeniškai ir t. t.
„Labai dažnai tarp sugyventinių kyla tokie ginčai dėl butų, namų, kai žmonės gyvena „susimetę“, perkasi turtą, visiškai nekreipdami dėmesio į tai, kas moka pinigus, organizuoja darbus ir t. t. Tad išsiskiriant kyla tam tikrų keblumų.
Čia – lygiai taip pat. Tai, kad gyvūnas – mažas ir jo vertė nėra didelė, nereiškia, kad pats ginčas bus paprastas, nesudėtingas ir ekonomiškai pigus. Nes įrodinėjimas bus visiškai toks pats, kaip dėl buto ar namo“, – aiškino D. Židanavičius.
Jis pridūrė, kad teisminis procesas dėl augintinio gali būti mažų mažiausiai kelis kartus ar net keliasdešimt kartų brangesnis, nei pats augintinis.
Kompensacijos dydį lemia indėlis į augintinį
Teisininko teigimu, nesvarbu, ar susituokę, ar ne, abiem atvejais gali būti nustatyta arba bendravimo su gyvūnu tvarka, arba kompensacija.
„Kaip bebūtų, teisinė logika veda link to, kad augintinis nėra daiktas. Tad gali atsirasti bendravimo su gyvūnu tvarka, kai šeimininkai keičiasi juo kas savaitę, kas dvi, kas mėnesį.
Tai yra vienas iš sprendimo būdų ir, manau, logiškiausias tuo atveju, jei abiem žmonėms to gyvūno reikia, jei jie abu yra prie jo yra prisirišę“, – kalbėjo D. Židanavičius.
Kaip minėta anksčiau, skyrybų atvejų turtas yra dalijamas lygiai per pusę, tad sutuoktinis, kuriam atiteko augintinis, kitam sutuoktiniui turi išmokėti pusės gyvūno vertės kompensaciją.
Vis tik sugyventinių atvejų tai gali skirtis, nes turtas nėra bendras ar dalijamas pusiau. Taigi kompensacijos dydį, advokato aiškinimu, lems kiekvieno iš asmenų indėlis į pirkimą, auginimą ir kt. Dėl to kompensacija nebūtinai sudarys pusę gyvūno vertės.
Kada galėtų būti nustatomi „alimentai“ gyvūnams?
Kalbant apie tai, kad gyvūnas nėra daiktas ir gali būti paskirta bendravimo tvarka, analogiška ginčams dėl vaikų, iškyla klausimas ir dėl „alimentų“ gyvūnams.
D. Židanavičius nurodė, kad „gyvūno išlaikymas“ nėra reguliuotas įstatymo. Vis tik civilinė teisė ir apskritai šeimos teisė, pašnekovo teigimu, yra paremta dispozityvumo principu, kurio pagrindas yra tai, kad kas nėra draudžiama, tas yra leidžiama.
Jis įvardijo, kad nėra pasakyta, jog negalima susitarti dėl bendravimo tvarkos su gyvūnu, taip ir dėl išlaikymo, tad tai galėtų būti diskusijų objektas. Tik neaišku, kaip tai atrodytų praktikoje.
„Klausimas – tikrai logiškas. Jeigu eina kalba apie bendravimo tvarką, galbūt vieno indėlis bus didesnis. Pavyzdžiui, vienom savaitėm šuo bus pas vyrą, kitomis – pas moterį. Ir būtent tomis savaitėmis, kai jis bus pas moterį, kils didesnė priežiūros našta.
Gal tik tomis savaitėmis jis bus vedamas į kirpyklą, pas veterinarus ir pan., dėl ko iš tikrųjų vyras galbūt turėtų teikti kažkokį tai priežiūros mokestį. Taip pat, jeigu bendravimo tvarka nėra standartinė. Tarkime, pas vieną asmenį būna mėnesį, pas kitą – 5 dienas, tai gali atsirasti klausimas dėl šuns išlaikymo“, – svarstė advokatas.
Kitaip tariant, tas, kuris daugiau laiko leis su augintiniu, tam atitinkamai kils ir didesnė priežiūros našta. Tad tokių atvejų, kai mokamas gyvūno priežiūros mokestis, D. Židanavičiaus nuomone, teoriškai galėtų atsirasti.
Skyrybų atvejų – ne dalybos, o prieglauda
Paklausus, ar yra buvę atvejų, kuomet ginčo metu nei vienas iš partnerių gyvūno pasilikti nenori, D. Židanavičius atsakė, kad jo praktikoje to nėra buvę: „Paprastai, kad ir koks daiktas dalijamas, labai reta situacija, kad jo nereiktų nei vienam, nei kitam.“
Pasak jo, jei tokia situacija ir būtų, tai abu savininkai turėtų dėti maksimalias pastangas naujam augintinio savininkui rasti – gyvūną parduoti, padovanoti ar pan. Jei to padaryti nepavyksta, tada telieka prieglauda.
Gyvūnų prieglaudos „Penkta koja“ atstovė nurodė, kad tokių atvejų, kuomet augintinis į prieglaudą patenka po skyrybų, nėra daug, bet pasitaiko.
„Išsiskiria, parduoda namus, eina į skirtingas puses ir nusprendžia du didelius šunis ne pasidalinti, o abu atveža į prieglaudą. Būna priešingas atvejis, kai žmogus augina šunį, atsiranda antra pusė ir paaiškėja, kad yra alergija.
Tokiu atveju šuo taip pat atkeliauja į prieglaudą. Suprantame, kad alergijų daugėja, bet kartais pradedame galvoti, kad alergija šuniui tampa lengvu pasiteisinimu, o tikrosios priežastys išaiškėja vėliau“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.
Ji įvardijo, kad 85 proc. gyvūnų į prieglaudas atveža patys žmonės, likę 15 proc. patenka kitais būdais, pavyzdžiui, randami gatvėse ar kt.
Atstovės teigimu, šunų šeimininkai ar jų giminės gyvūnus į prieglaudą atveža, nes nebeturi galimybės jų prižiūrėti.
Pavyzdžiui, išvažiuoja, išsikrausto, šuo įkando, atsirado alergija, mirė šeimininkas, šuo tapo per senas, serga, susikergė, šuniukų vada ir t. t.
Pašnekovė pabrėžė, kad galvojant apie šunį reikia įvertinti save, finansines ir ateities galimybes, nes tai yra sprendimas dešimčiai metų.
„Sterilizacija ir kastracija užtikrina apsaugą pabėgus šuniui, kad neatsiras nereikalingos ir neplanuotos šuniukų vados.
Taip pat daugintojų stebėjimas ir kontrolė, gyvūnų čipavimas, įstatyminė bazė apie šunų auginimą ir priežiūrą. Prieglaudos yra pasekmė esamos situacijos ir visuomenės atspindys“, – pridūrė „Penkta koja“ atstovė.
