Eurostatas įvertino 2016 metų kainas Europos Sąjungos šalyse pagal įvairius sektorius. Dažniausiai kainos Lietuvoje nurodomos mažesnės nei ES vidurkis. Lietuvos ekonomistai teigia, kad tokia tendencija gali tęsti neilgai, o nelygybė Lietuvoje – augti.
Straipsnio apačioje interaktyvioje vizualizacijoje pamatysite Lietuvos pozicijas pagal skirtingų sektorių kainas.
Net ir atsižvelgus į atlyginimus pas mus yra pigu?
„Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas nesistebi tokia kainų statistika, mat pajamų lygis čia juk ir gerokai mažesnis.
„Paslaugų kainos 2,5 karto mažesnės nei Vakarų Europos šalių vidurkis. O darbo užmokesčio skirtumai yra 3 kartai. Tai dar atsiliekame“, – sako jis.
Nors ir yra kalbama apie atlyginimų kilimą derėtų nepamiršti, kad kyla jie tikrai ne visiems, o kainos atvirkščiai – padidėja visiems. Ž. Mauricas išskiria, kad taip auga pajamų nelygybė Lietuvoje.
„Visą laiką, kai infliacija kyla, sparčiai kyla darbo užmokestis, pajamų nelygybė linkusi padidėti. Tai, be abejo, ne visiems kyla pajamos, ne visiems vienodai ir ne visų sektorių žmonėms, o kainos kyla vienodai visiems. Priklauso aišku dar nuo miesto. Vilniuje sparčiau kyla kainos nei likusioje Lietuvoje“, – nurodo jis.
Tuo tarpu „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė informuoja, kad Eurostatas pateikdamas šią statistiką atsižvelgia į pajamas Lietuvoje, paprasčiausiai mes vis dar galime būti priskiriame prie pigiausių šalių.
„Šis rodiklis, kuris rodo galutinio vartojimo išlaidas, apskaičiuojamas pagal perkamosios galios paritetą. Tai jau atsižvelgiama į žmonių perkamąją galią, į darbo užmokestį. Lietuvoje 2016 m. kainų lygis sudarė 63 proc. ES vidurkio. Tai jau atsižvelgus į pragyvenimo lygį. Mes išliekame santykinai žemų kainų šalis. Tačiau taip, ta konvergencija vyksta – Lietuvoje auga atlyginimai, o kuomet jei auga ir artėja prie išsivysčiusių šalių vidurkio, tai, natūralu, auga ir bendras kainų lygis. Mes dažnai linkę save su Lenkija lyginti, bet galima pažiūrėti į Latviją ir Estiją, kur pragyvenimo lygiu, kainos aukštesnės. Latvijoje sudaro 71 proc. ES vidurkio, Estijoje – 76 proc. ES vidurkio“, – komentuoja ekonomistė.
Pasak jos, prekių, kurios lengviau transportuojamos ir, kurių pardavėjai konkuruoja visoje ES rinkoje, kainos, paprastai susilygina. Tačiau paslaugų kainų lygis Lietuvoje žemesnis.
„Tikėtina, kad ateityje matysime spartesnį kainų augimą. Tai rodo jau šių dienų infliacijos rodikliai. Sparčiausiai auga paslaugų kainos, nes augant atlyginimams galimybės didinti produktyvumą paslaugų sektoriuje yra ribotos, dėl to augant darbo užmokesčiui matome paslaugų kainų spartesnį augimą“, – sako ji.
Lenkija netapsime
Nors žemų kainų kaip Lenkijoje norėtų kiekvienas vartotojas, tai Lietuvoje – nepasiekiama. Pirmiausia Lenkija – labai didelė ir konkurencinga valstybė.
„Tai, kas vyksta telekomunikacijų sektoriuje Lietuvoje, vyksta daugumoje šalių. Jei priartėsime prie Europos analogo, Vokietijoje ir darbo užmokestis didesnis, bet kainos mažesnės nei kitose Vakarų Europos šalyse. Didelė valstybė, nemaža konkurencija, atitinkamai kainų lygis mažesnis. Dar Lenkijoje prisideda zloto kursas, kuris istoriškai šiek tiek pigesnis nei turėtų būti ir taip pat antras dalykas, lyginant su Lietuva – PVM lengvatos kai kuriems produktams“, – sako ekonomistas Ž. Mauricas.
Anot jo, Lietuva tik dalyje sektorių gali būti panaši į Lenkiją. Tose srityse, kur reikalaujama didelės masto ekonomikos, pavyzdžiui didmeninėje ar mažmeninėje prekyboje, su Lenkija konkuruoti bus sunku.
„Tai ir dėl infrastruktūros. Pavyzdžiui, importuojant iš Kinijos prekės atvyksta į didžiuosius Europos jūrų uostus, tada keliauja į perskirstymo centrus, o centrinėje Rytų Europoje jie dažniausiai yra Lenkijoje. Tik tada prekės keliauja į Lietuvą. Dėl to papildomus kaštus patiriame. Yra ribotas prekybos plotas. Nors ir ateina nauji žaidėjai į drabužių ir maisto rinką , manau, kad su Lenkija sunkiai sukonkuruosime kainų lygiu. Panaši situacija su Slovakija, Čekija, Slovėnija, kuriose ir kainos aukštesnės nei Lenkijoje“, – mano ekonomistas.
L. Galdikienė prideda, kad Lenkijoje kainų lygis sudaro 53 proc. ES vidurkio. Atsižvelgus į pragyvenimo lygį, iš tiesų, kainos – mažesnės. Ši šalis yra išskirtinė.
„Lenkija tokia išskirtinė šalis, net tarp kitų šalių matome, kad Lenkija išsiskiria, nes yra antra po Rumunijos. Manau, tai lemia keletas veiksnių. Lenkijoje didelė ekonomika, kurioje masto ekonomija veikia visiškai kitaip nei Lietuvoje. Lenkija gali gaminti daugiau mažesnėmis sąnaudomis ir tai leidžia pasiekti žemesnes kainas, bet kartu tai gali reikšti, kad Lenkijoje yra didesnė konkurencija, didesnė galimybė rinktis ir pan. Matome iš visų šalių, kad Lenkija išskirtinėje pozicijoje, gal nereikėtų vien į šią šalį lygiuotis, bet pamatyti visas šalis. Ir tas, su kuriomis galbūt lengviau pasilygiuoti. Kad ir Baltijos šalis“, – pasvarsto L. Galdikienė.
Stebint kylančias kainas Baltijos šalyse Ž. Mauricas primena, kad nors kol kas turime pranašumą prieš Lenkiją dėl kvalifikuotos darbo jėgos, nes ji ganėtinai pigi Lietuvoje, tuo ilgai kliautis nebegalėsime. Kylant kainoms, turės kilti ir atlyginimai, nes priešingai žmonės emigruos, trūks darbuotojų, o investuotojai nuspręs pasirinkti kitą šalį nei Lietuva.
Telekomunikacijos paslaugos pigiausios, bet rūbai ir avalynė – brangūs
Pagal Eurostato duomenis galima išskirti, kas Lietuvoje pigiausia, o kas brangiausia. Štai žiūrėdami į interaktyvų grafiką matome, kad pagal kainas komunikacijai, esame mažiausiai mokantys. Pagal maisto kainas – 4 nuo galo, pagal alkoholio ir tabako kainas – 8 nuo galo, pagal restoranų ir viešbučių kainas – 5 nuo galo.
„Telekomunikacijoje didelis kainų karas ir konkurencija. Ir tuo pačiu dar investuoja nemažai į naująsias technologijas. Tai atitinkamai leidžia pigesnį galutinį produktą pasiūlyti. Realiai vyksta konkurencinis karas, tai vienas iš sektorių, kur konkurencijos trūkumo tikrai nėra, nors pagrindiniai trys žaidėjai“, – sako Ž. Mauricas.
O štai pagal rūbų ir avalynės kainą net viršijame ES vidurkį ir esame 13–oje vietoje ES. Ekonomisto Ž. Maurico teigimu, rūbai ir avalynė Lietuvoje pinga, tad situacija gerėja. Tačiau istoriškai yra susiklostę, kad Lietuvoje visuomet šios prekės buvo brangesnės.
L. Galdikienė paaiškina, kad tai yra prekės, kurias lengva transportuoti ir pardavinėti, dėl to jų kainos linkusios prisitaikyti prie bendros tendencijos.
„Gamintojui nėra didelio skirtumo pardavinėjant. Gali per tą pačią elektroninę prekybą prekes Lietuvoje pigiau pardavinėti, nes iš kitos šalies žmogus bandys pigiau nusipirkti prekę. Tų prekių, kurios lengviau parduodamos ir ne tik vietinėje rinkoje, kainos linkusios susilyginti. O tokių prekių, kaip maisto, kuris riboto galiojimo ir skirtas vietinei rinkai, kainos priklauso nuo vietovės ir atlyginimų“, – nurodo ekonomistė.
