Keletas skaičių: doleris kainuoja 40 rublių ir prognozuojama, kad kainuos 50 rublių. Tarptautinis Valiutos fondas skaičiuoja, kad bendra šiemet iš Rusijos pabėgusio užsienio kapitalo suma sudarys 150 mlrd. dolerių, ir tai bus daugiau nei per krizinius 2008-uosius. Pačios Rusijos paskelbto embargo pasekmė – 20–40 proc. išaugusios mėsos ir paukštienos kainos, 30 proc. žuvies. O prieš porą savaičių Rusijos Centrinis bankas pripažino, kad sumažėjusios naftos kainos ima grasinti šalies ekonomikai.
Apie tai pokalbis su ekonomistu, SEB banko prezidento patarėju Gitanu Nausėda „Savaitės“ studijoje.
– Šią savaitę naftos kaina buvo kritusi žemiau 90 dolerių už barelį. Kaip tai atsiliepia Rusijos biudžetui, kokia turi būti kaina, kad Rusijos biudžetas nesubyrėtų?
– Tiesiogiai atsiliepia ir labai neigiamai. Nekart esu sakęs, kad ko gero žemos pasaulinės naftos kainos suduoda didesnį smūgį Rusijos ekonomikai negu virtinė visokiausių sankcijų. Jau dabar jos yra 10 dolerių mažesnės, netgi daugiau kaip 10 dolerių mažesnės, nei Rusijos vyriausybė planavo ir sudarinėjo naftos prognozę, formuodama savo valstybės biudžetą. Ten buvo įdėta prognozė 104 doleriai už vieną barelį.
Turbūt reikėtų žvalgytis į tai, ką nuspręs OPEC organizacija – naftą eksportuojančių šalių organizacija – savo lapkričio mėnesio posėdyje. Bus labai įdomu stebėti ar, matydami pakankamai žemas pasaulines naftos kainas, jie ryšis palikti tas pačias naftos gavybos kvotas ar jas sumažins tam, kad šiek tiek kilstelėtų naftos kainą. Jeigu bus pirmasis sprendimas, tai, sakyčiau, vinis į Rusijos ekonomikos karstą (gal skamba pernelyg iššaukiančiai) bus įkaltas, nes tai reikš sąmoningas pastangas mažomis naftos kainomis jeigu jau ne atvirai kenkti, tai bent jau ir nepadėti Rusijos ekonomikai.
– Aš kaip tik ir norėjau jūsų klausti, ar gali OPEC imtis kažkokių sąmoningų pastangų?
– Precedentas yra. Ronaldas Reaganas 1985 metais aiškiai susitarė su OPEC organizacija padidinti tuo metu naftos gavybos kvotas. Tai lėmė naftos kainos smukimą trimis kartais, tai labai ženklus šuolis. Ir tai, galima sakyti, buvo bene svarbiausias ekonominis faktorius, lėmęs Sovietų Sąjungos žlugimą. Ar galimas toks susitarimas dabar? Na, nebe tiek ir svarbu, nes JAV pačios tampa – dėl skalūnų dujų ir naftos revoliucijos – labai rimtu žaidėju energetikos rinkoje.
– Jeigu mes grįžtume prie tų sumažėjusių kainų, kaip jūs ir sakėte, 104 doleriai už barelį turėjo būti, tai maždaug kokia suma nepatenka į Rusijos biudžetą, koks tai būtų procentas BVP atžvilgiu skaičiuojant?
– Kokia BVP išraiška dabar pasakyti negalėčiau, bet tikrai kalbame ne apie šimtus milijonų, o apie milijardus rublių, kurie nepatenka kaip tiesioginės pajamos į Rusijos valstybės biudžetą. Ir šitie pinigai praktiškai reiškia, kad nėra galimybių didinti pensijas, nėra galimybių didinti viešojo sektoriaus atlyginimus, o įsivaizduokite, ką tai reiškia dabartinėmis sąlygomis, kuomet Rusijoje infliacija artėja prie 10 proc. ribos, o maisto produktų kainos auga dar gerokai sparčiau. Ir todėl visiškai ne be pagrindo vis daugiau ekonomistų kalba apie tai, kad baikime sapnuoti apie teigiamą Rusijos ekonomikos pokytį 2014 metais. Labai reali recesijos tikimybė, o 2015 metais, jeigu niekas nepasikeis, recesija bus garantuota.
– Kiek Krymas galėjo kainuoti, o galbūt jau yra žinomas skaičius, kainavo Rusijai?
– Na, pati Rusijos vyriausybė neskelbia tokių skaičių. Bet, aišku, tai papildomai slegia Rusijos valstybės biudžetą, kaip ir slegia dabar Rusijos valstybinių įmonių ėjimas į vyriausybės koridorius ir prašymas pinigų. Netekusios prieigos prie tarptautinės kapitalo rinkos, kurioje jos galėtų pasiskolinti, jos eina šitų pinigų, būtinų investicijoms arba net einamajam palaikymui, prašyti į Rusijos vyriausybę.
„Rosneft“ paprašė 40 mlrd. JAV dolerių pagalbos. Tuo metu Rusijos Gerovės fondas, kurio jie neliečia nuo 2008 metų, ir kuris, galima sakyti, yra tas buferis, laikantis Rusijos ekonomiką yra 85 ar 86 mlrd. JAV dolerių. Tokie du subjektai kaip „Rosneft“ paprašytų po 40 mlrd. dolerių ir tai reikštų, kad pasiektas beveik ekvivalentas visam Rusijos Gerovės fondui. Tai įsivaizduokime, kokio mąsto eina prašymai iš visų pusių ir kokios yra kuklios, deja, Rusijos finansinės galimybės į tuos prašymus atsižvelgti.
– Bet Prezidentas sako „mes padėsim“.
– Rubliais galima padėti – galima spausdinti rublių tiek, kiek nori. Tereikia nusipirkti trigubai galingesnių staklių ir spausdinti trigubai greičiau. Tačiau bėda yra ta, kad toms valstybinėms įmonėms reikia ne rublių. Ir būtent šita disproporcija tarp reikmių ir galimybių lemia, žinoma, ir Rusijos rublio smukimą. Atkreipkime dėmesį į tai, kad Rusijos Centrinis bankas nelabai palaiko rublio kurso. Jis tik dabar visai neseniai padarė valiutinę intervenciją, išleisdamas – beje, tai irgi kainuoja – beveik 4 milijardus JAV dolerių Rusijos rubliui palaikyti, nes Rusijos rublis pasiekė kraštutinę koridoriaus ribą, kurią toleruoja Centrinis bankas.
Bet, jeigu jie taip valiutines intervencijas vykdys nuolat, jie neteks savo atsargų, kurias turi sukaupę, jos tirpsta taip pat labai greitai. Ir tada teks paleisti rublį „plaukioti“, o Rusijos rublio plaukiojimas dabartinėmis aplinkybėmis reiškia tik viena – labai staigų smigimą į apačią.
– Gerai, tą ką daryti?
– Receptas yra labai paprastas: grįžti prie status quo, kuris buvo 2013 metais. Atsiverti, nutraukti savo agresiją, susitarti dėl sankcijų atšaukimo. Ir nors tai, ko gero, nepadėtų sugrįžti prie normalios ekonomikos plėtros iš karto, tai visgi normalizuotų situaciją ir leistų tikėtis, kad bus atsistota ant kojų bent po metų–dviejų. Tačiau neatrodo, kad šiuo metu einama būtent tuo keliu, nes susidaro įspūdis, kad norima dar labiau įrodyti pasauliui, kad štai mes be jūsų nepražūsime, dar labiau izoliuotis, ieškoti tikrų ar tariamų draugų kitose stovyklose.
Tačiau tie kiti draugai turi savus interesus. Ir jie tikrai nėra suinteresuoti labai sparčiu Rusijos konkurencingumo didėjimu. Minima Kinija, tačiau Kinija turbūt labiausiai suinteresuota parduoti savo prekes Rusijos rinkoje, bet tikrai nesuinteresuota, kad Rusijos rinka taptų konkurencinga ir pradėtų stumdytis pečiais su pačia Kinija.
– Tai jūs sakote, kad, jeigu dabar, tarkime, įšaldytume kas yra negrįžtamai įvykę Rusijos ekonomikai, tai reikėtų poros metų, kad ji atsistatytų, pasiektų iki tol buvusį lygį?
– Klausimas, ar apskritai tai bepavyktų padaryti, nes, sutikite, kad šitie įvykiai buvo tokie ryškūs, paliko tokį smarkų pėdsaką investuotojų sąmonėje, kad, manau, ne vienas investuotojas ne be pagrindo susimąsto, „na, gerai, viskas šiandien normalizavosi, viskas grįžo prie pradžios, tačiau ar nepasikartos kažkas ateityje?“ Ir tas galimas investuotojų pasitikėjimas slėgs Rusijos ekonomiką net ne tuos vienerius–dvejus metus, o galbūt ir visą dešimtmetį.
Tiesą sakant, nuostoliai jau padaryti: ir vienoje, ir kitoje pusėje yra apčiuopiami. Ir turbūt galime konstatuoti, kad jų visiškai panaikinti ar kažkaip neutralizuoti jau nebėra jokių galimybių.
