SEB banko vyriausiasis ekonomistas Gitanas Nausėda mano, kad diskusija įsiplieskė verslininkams pardėjus kalbėti apie galimą kainų didinimą, dėl prastesnio žemės ūkio derliaus.
„Verslininkai šiek tiek tarsi norėdami sau susiformuoti platformą kainų didinimui, ko gero, persistengė ir pradėjo kalbėti apie neva drastiškai augsiančias maisto produktų kainas. Kas turbūt nėra visiškai pagrįsta, nes šitaip teigiant išeitų, kad grūdai sudaro vos ne 100 proc. savikainos. Reiškiasi, kiek grūdai išaugs, tiek ir produktų kaina, bet juk taip nėra, daug kur grūdai sudaro nedidelę kainos dalį“, – „Žinių radijuje“ kalbėjo ekonomistas.
Drausti dirbti sekmadieniais – teisinga iš socialinės pusės
Ekonomistas įsitikinęs, kad kainų reguliavimas nėra tinkama išeitis, nes turi aibę prastų šalutinių padarinių. Geriausia problemą spręsti per konkurencinę aplinką. Būtent tokie siūlymai – didinti konkurenciją – paskutiniu metu skambėjo ir iš valdančiųjų, t.y. uždaryti sekmadieniais prekybos centrus ir leistis prekiauti smulkiesiems prekybininkams.
G. Nausėdos teigimu, tai yra teisinga priemonė žvelgiant tik iš socialinės pusės.
„Iš socialinės pusės žvelgiant, į tai kaip vargsta žmonės dirbantys prekybos centruose sekmadieniais, kada galėtų būti su vaikais, šeimomis, tai žingsnis yra teisinga prasme. Konkurencijos prasme, tai beveik nieko nesprendžia. Kodėl prekybos centras nedirbantis sekmadienį ir atsidarius smulkiajam prekiautojui sekmadienį, turėtų mažinti kainas? Tai juk prekybos centras nedirba, konkurencijos nėra. Pirmadienį dirba ir tas, ir tas, tada prekybos centras savo kainodara užgniaužia tą smulkųjį. Be to, kaip gali suteikti galimybę prekiauti sekmadienį, jei smulkiojo verslo toje vietovėje nebėra?“, – sako G. Nausėda.
Pasak ekonomisto, smulkiajam verslui yra sunkuti gauti geras patalpas, žemės sklypą, o ir nuo mokesčių pradedantis verslas galėtų būti atleistas ne metus, bet 3–4 metus.
Lietuvos rinka pasmerkta turėti oligopolijos požymių
G. Nausėda pripažįsta, kad problemos dėl kainų dydžio Lietuvoje, būta.
„Iš tikrųjų yra problema ir būtų kvaila neigti, kad nėra. Konkrečių prekių grupių: tiek ne maisto, tiek maisto produktų kainos neretai didesnės negu Vokietijoje ar kitoje Vakarų valstybėje. Nenoriu pasakyti, kad tai masinis fenomenas ir visos kainos ten mažesnės, bet tam tikri kainodaros iškraipymai, kurie sietini daugiau su pakankamai nedidele rinka, kuri beveik pasmerkta turėti šiokių tokių oligopolijos požymių. Mažoje rinkoje niekada nebus 18–25 dalyvių, veiks šešis, penki, galbūt septyni rinkos žaidėjai“, – teigia jis.
Mat nors ir Lietuvos rinka atvira ir globali, didmenininkų čia nėra daug, o taip pat ir mažmenininkų ne per daugiausiai.
„Su „Lidl“ atėjimu irgi buvo didesni lūkesčiai, kad kainų lygis iš esmės Lietuvoje pasikeis, bet „Lidl“ šiuo metu nesudaro bent kiek reikšmingesnės rinkos dalies, nepaisant to, kad yra gana staigi plėtra. Vis dėlto jis sudaro mažą mažmeninės rinkos dalį ir jis perima tam tikras kainas ir kainų lygį, kuris buvo susidaręs iki jo atėjimo čia.
Tiesa ta, kad rinkos darytojas, turėdamas didžiausią lyginamąjį svorį, turi pakankamai svertų tiek per tiekėjus, tiek per santykius su pirkėjais, diktuoti savo sąlygas“, – mano ekonomistas.
„Žinių radijo“ eteryje jis kalbėjo, kad reikėtų siekti kainodaros skaidrumo. Tuomet net nereguliuojant antkainių, pirkėjas pamatytų iš ko susidaro kaina ir galėtų priimti atitinkamus sprendimus.
Tačiau G. Nausėda pripažįsta, kad tiesa, jog kainą neretai apsprendžia ir tai, kiek žmonės yra pasiryžę mokėti.
„Nereikia gilių ekonominių teorijų, pats lankausi parduotuvėse, matau, kaip elgiasi skirtingos socialinės grupės. Nemaža dalis, ne mažiau trečdalio, labai stebi kainas, ima akcijines prekes, skaičiuoja ir lygina, sugaišta prie kiekvienos prekės bent keletą minučių, o sudėjus visą prekių krepšelį praleidžia valandą parduotuvėje. Kiti kaip į diskoteką ateina: šluoja viską, kainos neįdomios, produktas patinka ir jokia akcija nereikalinga, prisikrauna krepšį, maximum 10–15 min praleidžia parduotuvėje. Reiškia tokių pirkėjų yra kritinė masė, kuri leidžia prekybos centrams teigti, jog mes nesame socialinės rūpybos organizacija: jei matome pakankamą perkamąją galią vieniems ar kitiems produktams, galime kitą kartą imtis ir lengvesnio kelio. Ne žūtbūt laikytis įsikandus senosios kainos, bet jei matome kaštų didėjimą, nesimažinant pelno maržos, permesti kaštų didėjimą vartotojams. Konkurencinėje aplinkoje tai padaryti būtų daug sunkiau, tokioje ne visai švarioje konkurencinėje aplinkoje einama kitu keliu ir kenčia vartotojas“, – nurodo G. Nausėda.
Jis įsitikinęs, kad mūsų rinkoje trūksta konkurencijos dėl dviejų pagrindinių problemų. Pirmiausia, tai paveldėtas mažas rinkos dydis. O antra, tai dideli apribojimai į rinką įeiti naujiems žaidėjams, veiklą pradėti vystyti smulkiesiems ir vidutiniams verslininkams.
„Tokiais atvejais sakau, gerai jei egzistuoja alternatyvos, kurias susiranda žmonės. Tai arba važiavimas į Lenkija apsipirkti, ką aš sveikinu, nes tie žmonės tampa rinkos sanitarais ir užtikrina didesnę konkurenciją. Ne maisto produktų rinkoje plėtojasi internetinė prekyba“, – kalbėjo ekonomistas.
