JAV prezidentas Barackas Obama praėjusią savaitę paskelbė šalies finansų ir bankų reguliavimo pertvarkos planą. Pasak B. Obamos, šis planas - radikaliausias nuo Didžiosios depresijos laikų, tikimasi, kad naujoji sistema leis išvengti pasaulinės finansų krizės pasikartojimo.
JAV prezidentas pažadėjo sustabdyti dešimtmečius darytų „klaidų virtinę“, netinkamai reguliuojant bankus ir rinkas. B.Obama pareiškė, jog būtent dėl to, kad nebuvo veiksmingų kontrolės finansų rinkoje mechanizmų, vyko sistemingi piktnaudžiavimai ir gerokai padidėjo rizika finansų sektoriuje. "Daugelis finansų schemų buvo sukurtos ant smėlio"- pasakė prezidentas ir pasiūlė stipresnę valstybės įtaką kontroliuojant finansų sektorių.
Plane numatyta nustatyti didesnius finansų įmonių kapitalizacijos ir likvidumo reikalavimus. Nauji įgaliojimai bus suteikti Federalinei rezervų sistemai, kad ji galėtų reguliuoti visą sistemą ir užkirsti kelią finansinėms katastrofoms. „(Turime) pripažinti, kad laisvoji rinka yra galingiausia varomoji mūsų gerovės jėga, bet tai nėra laisva licencija ignoruoti savo veiksmų pasekmes“, - taip kalbėjo B. Obama. Be to, pažymėjo B.Obama, siūloma įsteigti naują ir įtakingą agentūrą, kuri gins žmonių, pasiėmusių būsto ar vartojimo paskolas, interesus.
Toks jau yra politinio kalbėjimo menas, kai pasakyti dalį tiesos nėra laikoma melu, ir JAV prezidentas tuo pasinaudojo. Ką nutylėjo B.Obama, kalbėdamas apie itin nuožmią pasaulinę krizę?
Pirma, jis nutylėjo tai, kad finansų ir bankų sektoriuje jau seniai nėra jokios laisvos rinkos. Šis sektorius yra reglamentuojamas, reguliuojamas ir prižiūrimas griežčiau nei kiti. Nereguliuojami yra tik centriniai bankai – JAV tai yra tie patys Federaliniai rezervai, kurie pagal B.Obamos planą turėtų vykdyti sisteminę finansų rinkos priežiūrą.
Antra, prezidentas nutylėjo tai, kad komercinių bankų ribota atsakomybė yra palaiminta įstatymų leidėjų. Visame pasaulyje ne komercinių bankų, o teisės aktų valia, komerciniai bankai veikia kaip ribotos atsakomybės akcinės bendrovės. Ne komercinių bankų pasirinkimu, o įstatymo leidėjo sprendimu komerciniams bankams leista nelaikyti visų atsiskaitomųjų sąskaitų lėšų bankuose, o perskolinti ir jas. Ne komercinių bankų saviveikla, naudojant indėlininkų lėšas, bet legalizuota dalinių rezervų sistema sukuria bankų griūties pavojų. Daliniai rezervai leidžia komerciniams bankams perskolinti jiems saugojimui (ne perskolinimui) patikėtus indėlius, o tai galų gale virsta pinigų piramide. Jei visi vienu metu ateitų atsiimti indėlių, paaiškėtų, kad tiek pinigų banke tiesiog nėra.
Trečia, prezidentas, žadėdamas kurti agentūrą, kuri gintų būsto paskolų turėtojus, matyt primiršo, kad pati valdžia įpareigojo bankus teikti paskolas tiems, kurie neturi pakankamų pajamų ar turto. Garsiosios „Fredie“ ir „Fannie“ taip pat buvo įsteigtos vyriausybės, valstybės vardu garantavo paimtų paskolų saugumą, ir būtent jos prisidėjo prie krizės, sukurdamos iliuziją, kad skolinti ir skolintis yra nerizikinga ir saugu.
Ketvirtas, didžiausias, nutylėjimas yra dėl JAV vykdomos pinigų politikos. Prezidentas kalbėjo apie finansų schemas iš smėlio, ir neužsiminė apie pinigus „iš oro“. O juk būtent tokius pinigus jau kelis dešimtmečius spausdina JAV Federaliniai rezervai. Pinigai rinkoje yra ne popierius, bet materialios vertybės - auksas. Už kiekvieno valdžios atspausdinto popierinio pinigo turėtų būti atitinkamas kiekis aukso, tačiau jo nėra. Buvęs FED vadovas Alanas Greenspanas prisipažino per ilgai laikęs įjungtą pinigų spausdinimo presą ir dėl to viešai visų atsiprašė. Šios išpažinties prezidentas, matyt, negirdėjo, tad nesiūlo jokių permainų pinigų „iš oro“ gaminimo politikoje.
O blogai. Mat ne vien schemos ant smėlio, tiksliau net ne jos, o pinigai „iš oro“ sukeldavo, sukelia ir ateity sukels verslo ciklus. Beje, naujo ciklo bangelę jau matome ir dabar – vėl kyla žaliavų kainos, po kiek laiko pabrangs vartojimo prekės, o dar po kurio smuktelėsime į naują, gilesnę duobelę. Ekonomikos stimulų planas bei tik ketvirtį procento siekiančios FED palūkanos verslo ciklą prailgino, sukurdami dar vieną bangą. Taip ir keliaujame amerikoniškais kalniukais, nuo siaubo išsiplėtusiomis akimis.
Apibendrinant, iki šiol visos JAV taikytos rinkos reguliavimo priemonės mažino finansų įstaigų ir vartotojų atsakomybę, skatindama per daugiau rizikuoti ir prisiimti nepakeliamus įsipareigojimus. Rinkos dalyvius klaidino ir pinigų gausa, sutrikdanti kainų pusiausvyrą ir kurianti klestėjimo iliuziją. Ko visų pirma turėtų imtis JAV valdžia, tai nustoti spausdinti pinigus „iš oro“ ir didinti bankams taikomus privalomuosius rezervus.
