Fiksuotas lito kursas: ar verta jį turėti? Ar nesame mirusio ekonomisto vergai?
Visuomenė ir finansų srities profesionalai diskutuoja apie fiksuoto valiutos kurso naudingumą ir reikalingumą, jo įtaką dabartinei ekonomikos padėčiai ir galimybėms išlipti iš ekonominės duobės, kurioje šiuo metu atsirado visos trys Baltijos šalys.
Ar įrodyta sąsaja?
Optimalaus valiutų mechanizmo pasirinkimas yra viena iš senų ir vis dar neišspręstų ekonominių mįslių. Yra trys pagrindiniai šalies valiutos valdymo režimai: stipraus fiksuoto kurso (hard pegs regimes), pavyzdžiui, Europos monetarinėje sąjungoje, Lietuvoje; tarpinis fiksuotas režimas, pavyzdžiui, Indijoje, Azerbaidžane; laisvai svyruojantis ar plaukiojantis (floating) režimas, pavyzdžiui, JAV, Norvegijoje, Rusijoje.
Valiutos režimo pasirinkimas priklauso nuo daugelio veiksnių – šalies išsivystymo lygio, šalies ekonomikos sektorių specifikos, dydžio ir stiprumo, šalies politinių tikslų ir daugelio kitų niuansų.
Apžvelgus užsienio literatūrą ir patirtį aiškiai matosi, kaip nevienareikšmiškai yra vertinami vieni ar kiti režimai. Taip pat krenta į akis, kad pasaulinėje empirinėje literatūroje nėra aiškių įrodymų, kad valiutų režimo pasirinkimas būtų turėjęs realios įtakos atskiros šalies ūkio augimui ar jos ekonominiams ciklams.
Tokia teorijų ir praktinių pavyzdžių įvairovė reiškia ne ką kita, kaip tai, kad pasaulinė patirtis yra svari, bet toli gražu nenurodanti aiškaus kelio, kuriuo šalis, tokia kaip Lietuva, su savo maža atvira ekonomika turėtų eiti, norėdama optimaliai valdyti savo valiutą, nekalbant jau apie tai, kad lietuviškojo lito „pririšimas“ prie JAV dolerio, o vėliau ir prie Europos Sąjungos euro yra ir buvo vienintelis teisingas pasirinkimas.
Teigiamas šios įvairovės aspektas reiškia, kad daugmaž kiekvienos šalies atvejis yra unikalus savo pobūdžiu, aplinka, priežastimis ir mastu, kas suteikia prielaidas galimam sėkmingam (arba ne) šalies valiutos politikos laviravimui per krizės vandenis, nekreipiant dėmesio į pasaulinius analogus ar sąsajas.
Teorijos ir realybė skiriasi
Ekonominė teorija ilgą laiką teigė, kad mažos atviros besivystančios ekonomikos (pavyzdžiui, Lietuvos) pinigų vieneto surišimas su viena iš stabilių „pasaulinių“ valiutų turi pagerinti šalies makroekonomikos rodiklius.
Tokiu atveju šalys, besilaikančios fiskalinės disciplinos, turėtų turėti augančius užsienio valiutos rezervus, aukštą taupymo lygį, ūkio subjektai turėtų labiau pasitikėti vietine ekonomika ir investuotojai džiaugtis stabiliomis pelno maržomis. Tokia valiutos valdymo politika turėtų garantuoti žemas ir stabilias palūkanų normas, kas iš savo pusės pritrauktų užsienio kapitalą į šalį, kuris finansuotų taip trokštamą ūkio ir gerbūvio augimą, turėtų skatinti prekybą su užsienio partneriais.
Bet čia tik teorija. Realybė yra kiek kitokia. Kiekviena didesnė pasaulinė valiutų krizė per paskutinius 20 metų buvo vienaip ar kitaip susijusi su fiksuoto valiutos kurso režimais. Galima paminėti 1994-ųjų Meksikos, 1997-ųjų Tailando, Indonezijos ir Korėjos, 1998-ųjų Rusijos ir Brazilijos, 2000-ųjų Argentinos ir Turkijos valiutų krizes. Tuo pat metu šalys, kurios turėjo svyruojantį ar dalinai svyruojantį valiutos režimą (tokios kaip Pietų Afrika, Izraelis ir Turkija 1998 metais, Turkija ir Lenkija 2009-aisiais) išvengė tokio tipo valiutų krizės, t.y. vietinės valiutos ženklaus nuvertėjimo per trumpą laiką, arba devalvacijos.
Lito valdymo politikoje yra bėdų
Kokia padėtis yra dabar Lietuvoje ir kas galbūt yra akivaizdžiai pražiūrėta pagrindinėse fiksuotą valiutos kursą mažoms atviroms ekonomikoms propaguojančiose teorijose? Kas veikė Lietuvoje ir kas ne? Ar būtų kitoks valiutų režimas palengvinęs Lietuvos ekonomikos agoniją krizės metais?
Bandant ieškoti temos ištakų bei galimų alternatyvų pagrindimo, reikia suprasti fiksuoto valiutos kurso politikos pagrindus. Pagrindinis fiksuoto kurso su pasauline užsienio valiuta politikos požymis yra tai, kad valiutos kurso stabilumo ir iš to sekančio efektyvesnio kapitalo mobilumo vardan yra aukojama vidaus monetarinės, arba, kitais žodžiais, vidaus palūkanų normų ar pinigų kainos politikos, autonomija.
Mūsų nuomone, čia ir slypi žymi dalis (be fiskalinės disciplinos nebuvimo, reformų trūkumo) Lietuvos bėdų dabartinėje lito valdymo politikoje. Mobilus užsienio kapitalas, toks naudingas esant kylančiai ekonomikai, finansuojant investicinius ir socialinius (skolindami vyriausybei) projektus, dėl savo mobilių savybių (nėra jokių apribojimų valiutos kiekio keitimui, pinigų išvedimui/įvedimui į šalį) daro milžinišką neigiamą įtaką krizės metu staigiai sustabdydamas ir netgi apsukdamas pinigų srautus į/iš šalies ūkio.
Dėl to šis išorinis veiksnys sukėlė likvidumo problemą, kredito trūkumą ir pan. O neturėdama galimybių reguliuoti pinigų kainos vidaus rinkoje, Lietuva papildomai 2003-2008 metais pasyviai stebėjo kylančius nekilnojamo turto ir žemės kainos burbulus, atsiradusius dėl mažos euro zonos pinigų kainos.
ANONSAS
Kitame „Balsas.lt savaitė“ numeryje skaitykite tęsinį: kokias klaidas padarė Lietuvą valdžiusios vyriausybės, kurios atvedė mus į dabartinę situaciją.
Audrius Balaišis, investicijų valdymo bendrovės „Prudentis“ direktorius ir fondo valdytojas
Gediminas Būda, „Prudentis“ fondo valdytojas
www.prudentis.lt
