„Eurovizijos“ konkursas yra tarsi naujausias žemyno politines ir kultūrines tendencijas atspindintis barometras. Ką mums sako „Eurovizija 2013“, gegužės viduryje vyksianti Švedijos mieste Malmėje?
Šių metų „Euroviziją“ apibūdina tai, kuo pastaraisiais metais gyvena didžioji dalis Europos: dėl finansų krizės ir šalių vyriausybių taikomų griežtų taupymo priemonių banalių dainų konkursas ne tik sulauks mažiau dalyvių, bet ir tenkinsis gerokai skurdesniu biudžetu.
2013 m. „Eurovizijoje“ dalyvauti užsiregistravo 39 šalys – trimis mažiau nei pernai. Šiemet iš konkurso pasitraukti turėjusios Bosnija ir Hercegovina, Portugalija ir Slovakija tokį sprendimą aiškino griežtomis taupymo priemonėmis.
Pernai dėl per didelės finansinės naštos rengiant Europos futbolo čempionatą „Eurovizijoje“ dalyvauti atsisakiusi Lenkija į konkursą nesugrįžo ir šiemet. Ekonominių sunkumų nulemtas pasitraukimas iš renginio – nieko naujo. Dėl tų pačių priežasčių 2010 m. dalyvauti konkurse atsisakė Andora, Čekija, Juodkalnija ir Vengrija.
Tačiau šiemet nusprendė taupyti ne tik konkurso svečiai, bet ir šeimininkai. Švedija planuoja išleisti vos 52 mln. litų – mažiau nei pusę to, ką skyrė pernai „Euroviziją“ organizavęs Azerbaidžanas. Toks Švedijos – didžiausios šalies Skandinavijoje ir vienos ekonomiškai pajėgiausių valstybių visoje Europoje – elgesys reikalauja paaiškinimo.
Vien jau dėl to, kaip rimtai dalyvavimą „Eurovizijoje“ vertina švedai – šalies atstovai kasmet renkami itin atsakingai, organizuojami savaites trunkantys nacionaliniai konkursai, kurie populiarumu prilygsta pačiai „Eurovizijai“.
Brangstančios dainos
Švedijos sprendimas remiasi Europos transliuotojų sąjungos (ETS), kartu su šalimi laimėtoja atsakingos už renginio organizavimą, siekiu sumažinti konkurso finansinę naštą jo rengėjams. Nuo tada, kai 2000 m. Danija surengė „Eurovizijos“ konkursą didžiuliame stadione, kuriame tilpo 39 tūkst. žiūrovų, renginio biudžetas kasmet pūtėsi.
Pastaraisiais metais „Eurovizijai“ skirtos išlaidos siekė rekordines sumas. 2009 m. Rusija įspūdingam renginiui nepagailėjo 113 mln. litų. 2010 m. Vokietija ir 2011 m. Norvegija skyrė po 97 mln. litų. O pernai konkursą organizavęs Azerbaidžanas, „Eurovizijos“ iškilmėms atseikėjęs net 126 mln. litų, laikomas absoliučiu rekordininku.
„Tai tapo panašu į technologines ginklavimosi varžybas, kas turi didžiausią šviesos diodų ekraną, daugiausia kamerų“, – konstatavo Švedijos nacionalinio transliuotojo STV „Eurovizijos“ prodiuseris Christeris Björkmanas.
Anot šių metų „Eurovizijos“ vykdomojo prodiuserio Martino Österdahlio, kad „Eurovizija“ išsilaikytų, mažos valstybės privalo būti finansiškai pajėgios ją organizuoti. „Kas nors turi išdrįsti sulaužyti tendencijas“, – teigė jis. Tokį požiūrį patvirtina Švedijos sprendimas konkursą rengti ne sostinėje Stokholme, o mažesniame Malmės mieste ir vos 11 tūkst. vietų arenoje.
Technologijų varžybos
„Eurovizija“ dažnai kritikuojama kaip mažą meninę vertę turintis renginys, pasižymintis akį rėžiančiais apdarais, ryškiais pasirodymais ir lengvai įsimenamomis melodijomis. Tačiau konkurso populiarumas neblėsta, o šalys pasiryžusios už dalyvavimą jame pakloti didžiules pinigų sumas.
Tai gali paaiškinti pats renginio pobūdis. Populiaru manyti, kad 1956 m. pradėta organizuoti „Eurovizija“ buvo politinis projektas, skirtas po Antrojo pasaulinio karo susiskaldžiusiai Europai suvienyti ir kultūriniam tautų bendradarbiavimui Šaltojo karo metais skatinti.
Toks įsitikinimas, pasak „Eurovizijos“ fenomeną tyrusios Karen Fricker, yra klaidingas. „Eurovizija“ buvo sukurta ne Europai dainomis suvienyti, bet siekiant išbandyti naujausias transliavimo technologijas“, – tvirtino ji. Yra ir ekonominė laimėjimo konkurse nauda. Mat nugalėjusi valstybė tradiciškai rengia kitų metų „Euroviziją“, kuri pritraukdama minias lankytojų padeda turizmo sektoriui.
Įvaizdis – viskas
Kasmet apie 125 mln. žiūrovų dėmesį prikaustantis konkursas veikia kaip politinė platforma, kurią įvairios šalys stengiasi išnaudoti ne tik politinei žinutei perduoti, bet ir savo šalies įvaizdžiui tarptautinės bendruomenės akyse formuoti. Ši „Eurovizijos“ funkcija ypač sėkmingai pasitelkiama represinių režimų.
Pavyzdžiui, šį konkursą 2009 m. organizavusi Rusija net ir siaučiant ekonomikos krizei negailėjo didžiulių pinigų sumų, kad pagerintų po 2008 m. karo Gruzijoje bei nuolatinių neramumų Čečėnijoje suterštą reputaciją.
O pernai autoritarinis Azerbaidžanas „Eurovizijos“ dainų konkursui skyrė rekordinį biudžetą, ko gero, tikėdamasis, kad sostinės Baku spindesys tarptautinės bendruomenės dėmesį nukreips nuo šalies visuomenėje vyraujančios socialinės įtampos ir režimo vykdomų žmogaus teisių pažeidimų.
Viešųjų ryšių kampanija svarbumu užgožė visuomenės gerovę – dalis pinigų, skirtų vandens ir valymo sistemų renovacijai, buvo panaudoti arenos, kurioje vyko „Eurovizija“, statybai.
Sugrįžimas į Europą
„Eurovizijos“ dainų konkursas – savotiška švelniosios diplomatijos forma, suteikianti galimybę mažesnėms ir tarptautinėje sistemoje ne tokioms reikšmingoms valstybėms pasirodyti. Tai ypač aktualu buvusioms sovietinio bloko šalims, „Eurovizijos“ konkurse pradėjusioms dalyvauti palyginti neseniai – po 1991 m., kai žlugo Sovietų Sąjunga. Joms tai puiki proga pademonstruoti savotišką grįžimą į Europą ir pateikti save kaip nepriklausomas ir modernias europietiškas šalis.
Nuo 2001 m. pasipylę Estijos, Latvijos, Ukrainos, Rusijos, Azerbaidžano laimėjimai šiame konkurse atspindėjo vadinamosios naujosios Europos įsivyravimą ir „Eurovizijos“ senbuvės iš Vakarų Europos dėl to buvo nepatenkintos.
Pernai Didžiosios Britanijos atstovui pasaulinio garso atlikėjui Engelbertui Humperdinckui konkurse užėmus gėdingą priešpaskutinę vietą, šalies transliuotojas BBC sulaukė britų žiūrovų raginimų pasitraukti iš pernelyg politizuotos „Eurovizijos“. Tokie siūlymai iš dalies buvo grindžiami ir ekonominiu veiksniu – būdama viena didžiausių ETS transliuotojų Didžioji Britanija prie „Eurovizijos“ konkurso finansiškai turi prisidėti daugiausia.
Net atsižvelgiant į nuomonę, kad „Eurovizija“ yra smarkiai politizuotas konkursas – pradedant balsavimu pagal regioninius blokus, baigiant jos panaudojimu politinei šalių pozicijai išreikšti, tikėtina, jog šis renginys yra būtent tai, ko dabar reikia ekonomikos krizės ir tarpusavio įtampų nualintai Europai.
Visgi tai – vienas iš nedaugelio kultūros reiškinių, vienijančių Europą ir šalis kaimynes. O teigiamas Švedijos žingsnis mažinti pinigų svarbą konkurse gali paskatinti pagaliau pažvelgti į jį kitaip, iš kultūriškai žemyną vienijančių pozicijų.
