Vakar į Briuselį vėl rinkosi Europos Sąjungos (ES) valstybių ir vyriausybių vadovai. Šiandien 9 val. ryto Briuselyje numatytas naujosios Europos stabilumo sutarties pasirašymas.
Diskusijos dėl naujosios sutarties
Airija jau praneša, kad naujoji sutartis nėra tik techninis tarpvyriausybinis susitarimas, kaip buvo bandoma ją pradžioje pateikti. Airija, siekdama šią sutartį ratifikuoti, rengs referendumą. Ši šalis garsėja tuo, kad du kartus per referendumą yra atmetusi Europos sutartis.
Lietuvos teisės ekspertai (Egidijus Kūris ir kiti) šią sutartį traktuoja kaip konstitucinę, kurios įsigaliojimui mūsų šalyje teks keisti Lietuvos Konstituciją, o tai per vieną dieną ar mėnesį nepadaroma. Lietuvos politikai (Petras Auštrevičius ir kiti) siūlo mums pratintis prie žodžio „federacija“, nes kito kelio stiprinti ES nesą.
O iš Graikijos sklinda kaltinimai, kad ši Vokietijos kanclerės Angelos Merkel inicijuota sutartis yra niekas kitas, kaip Ketvirto tojo reicho įteisinimo dalis. Girdi, Vokietija siekia ne tik diktuoti madas Europoje, bet ir tapti vienvalde ES lydere, įvesti savo tvarką.
Kas gi yra toji Europos stabilumo sutartis, dėl kurios valstybėms gali tekti keisti konstitucijų nuostatas? Ar tikrai nuo savanoriškos sąjungos pereinama prie griežtos kontrolės ir valstybių narių teisių suvaržymo, suverenumo apribojimo?
Kaip tai paveiks Lietuvą? Kada Lietuvos visuomenė galės išreikšti savo nuomonę? Ar tikrai konstitucijos pakeitimams pakanka bendrojo valstybės valdymo mandato?
Naujoji sutartis, jos pagrindinės nuostatos
Suprantama, krizės iškamuota Europa ir euro zona ieško išeities ir sprendimų, kurie padėtų ne tik įveikti krizę, bet ir iš jos išeiti, sustiprinus ES pamatus.
Sutartis pirmiausia skirta sugriežtinti ES valstybių narių biudžetų formavimo taisykles ir papildyti silpną ir plačiai pažeidinėjamą Stabilumo ir augimo paktą. Pagrindinis sutarties tikslas – įpareigoti, kad šalies biudžetas būtų subalansuotas ir teigiamas. Struktūrinis deficitas negali viršyti 0,5 proc. šalies BVP skaičiuojant rinkos kainomis. Jei valstybės skolos ir BVP santykis yra gerokai mažesnis nei 60 proc., struktūrinis deficitas gali siekti ir 1 proc. BVP. Atsiradus didesniam nukrypimui nuo šių rodiklių, ES valstybės narės įpareigojamos taikyti griežtas korekcines priemones. Šios taisyklės turi būti pradėtos taikyti sutartį pasirašiusiose šalyse per vienerius metus nuo sutarties įsigaliojimo.
Be to, sutartyje numatyta, kad šalys privalo iš anksto informuoti Europos Komisiją ir Tarybą apie numatomą šalies deficito suvaldymo planą. Europos Komisija atliks sutarties įgyvendinimo vertinimą. Jei bus nustatyta, kad valstybė nevykdė sutarties nuostatų, bet kuri kita šalis ar šalys gali apskųsti sutarties nuostatų nesilaikančią šalį Europos Teisingumo teismui, pareikalauti atsakomybės už tai, gali būti siūlomos ir finansinės sankcijos. Tuo suteikiamos didesnės galios ir Europos Komisijai, ir Europos Teisingumo teismui.
Sutartyje taip pat nustatyta, kad per penkerius metus nuo sutarties įsigaliojimo jos nuostatos bus perkeltos į ES teisę. Sutartis įsigalios 2013 m. sausio 1 d., jei ją ratifikuos 12 euro zonos šalių. Sutarties nuostatos bus taikomos ir ne euro zonos šalyse, tačiau tik tose, kurios ratifikuos šią sutartį. Sutartis taip pat numato, kad ne euro zonos šalys, kurios ratifikuos šią sutartį, galės dalyvauti euro zonos valstybių vadovų susitikimuose ir diskusijose. Tai būtų labai naudinga Lietuvai, sustiprintų mūsų pozicijas ES dar iki euro įvedimo.
Tradicinis klausimas – ką daryti? Lietuvai naudinga prisijungti prie sutarties ar ne?
Pirma ir didžiausia grėsmė Lietuvai – jei bus įteisinta dviejų greičių Europa – dalis valstybių gyvens pagal vienas taisykles, kita dalis valstybių – pagal kitas. Ir dabar ES pakanka takoskyrų, skaidančių sąjungą, o jei prie aptariamos sutarties neprisijungs nemaža dalis ES valstybių, turėsime dar vieną skiriamąją liniją, einančią per pačią ES širdį – jos finansus.
Nors daugelis ES valstybių narių labai rezervuotai vertino šią sutartį, o Didžioji Britanija ir Čekija atmetė galimybę jai pritarti, greičiausiai 25 ES valstybės narės vis dėlto pritars šiai sutarčiai kaip priemonei suvaldyti finansinį Europos pakrikimą. Gal finansinės drausmės, atskaitomybės bei finansinės atsakomybės kelias ir yra Europos saugumo, sėkmės ir vienybės įrankis?
Visi puikiai suprantame: iš ES tikimasi daug, bet turime konstatuoti, kad šiuo metu ES turime 27 ekonomines politikas, 27 finansų politikas, tačiau ištikus krizei visi kažkodėl žiūri į Briuselio pusę ir laukia solidarumo bei pagalbos. Jau išmokome, kad ištikus tokiai krizei, kaip pastaroji, krėtusiai ES kelerius metus, nepakanka geriau koordinuoti finansų ir pinigų politikas. Prireikia ne vieno milijardo eurų, kuriuos skiria ES valstybės narės, kad būtų išgelbėta Airija, Graikija, Portugalija, Latvija. Valstybės, kurios skiria didžiausią paramos dalį, turi pilną teisę pareikalauti ir didesnės kontrolės, atskaitomybės bei atsakomybės. Nes jos išrinktos demokratiniu būdu ir yra visiškai atskaitingos savo piliečiams. Todėl nereikėtų įtarinėti Vokietijos turint ambicijų užvaldyti Europą. Vertingiau būtų pasimokyti iš Vokietijos patyrimo, kaip tvarkyti savo ūkį ir finansus, kad ne tik patiems užtektų, bet ir kitiems reikalui esant būtų galima padėti.
Europos stabilumo sutartis turi ir daugiau teigiamų pusių. Sutartyje įvardytos prioritetinės sritys, tokios kaip verslo aplinkos gerinimas, finansinė parama smulkiosioms ir vidutinėms įmonėms, bendra ES vidaus energetikos rinka, kovos su nedarbu veiksmai, socialiniai klausimai. Tai sritys, kurios itin svarbios kiekvienos ES valstybės piliečių saugumui ir gerovei.
Siekdami stiprios ES ir stiprios Lietuvos joje turime būti visaverčiai nariai, lygiomis teisėmis sėdėti prie euro zonos valstybių vadovų stalo ir siekti, kad Lietuvos balsas būtų ne tik išklausytas, bet ir išgirstas. Lietuva ne tam įstojo į ES, kad pasiliktų jos prieškambaryje.
Laima Andrikienė Europos Parlamento narė
