Taupymas Europoje neveikia. Graikija žlunga, Italijos ir Ispanijos produkcija mąžta, netgi Vokietija ir JK lėtėja. Taupymo priemonės nepadeda sumažinti biudžeto skylių. Pajamoms krentant, mažiau surenkama mokesčių, tampa sunkiau karpyti ir išlaidas. Viskas krenta žemyn, rašo „Bloomberg“.
Europos patirtis rodo, jog griežta fiskalinė politika – biudžeto apkarpymas, aukštesni mokesčiai, struktūrinių reformų atidėjimas geresniems laikams – yra pavojingas kelias, teigia straipsnio autorius ekonomistas Johnas H. Cochrane'as. Kodėl taupymas sukelia tokius ekonominius sunkumus? Ką daugiau mums reiktų daryti?
„Stimulo“ trūkumas – štai kur problema, sako keinsistai. Jie teigia, jog mažėjantis Europos produktyvumas yra tiesioginė mažėjančių vyriausybės išlaidų pasekmė. Šalims reikia išleisti daugiau pinigų.
Iš kur bus pinigų? Graikija, Ispanija ir Italija nebegali daugiau skolintis. Taigi, sako keinsistai, Vokietija sumokės. Tačiau net Vokietija turi ribas. JAV vis dar gali skolintis stebėtinai pigiai. Tačiau prisiminkime, jog Graikija irgi skolinosi pigiai iki to momento, kai nebegalėjo skolintis visai. O juk niekas negalės išgelbėti JAV, kai išmuš jos valanda. Ką gi daryti tuomet?
Tradicinis keinsistinis pasiūlymas: judėti monetarinio stimulo link. Tyčia sukelti infliaciją ir devalvaciją, palaužti eurą tam, kad Pietų Europos šalyse kiltų dar didesnė infliacija ir devalvacija.
Vėlyvieji keinsistai stumia dar įžūlesnę idėją: deficitai sumokės patys už save. Esą didinant išlaidas dabar, vėlesnis fiskalinis paveikslas bus geresnis. Kuo daugiau išleisi, tuo daugiau po to gausi. Tačiau stimulo teorija yra įdomi tuo, ko ji neįtraukia. Pagalvokime apie Graikiją.
Ar yra nesvarbu, kad Graikija užima 100-ąją vietą Pasaulio banko „verslo pradėjimo paprastumo“ sąraše. Ar kad užima 135-tą vietą pagal „verslo pradėjimą“ ir 155-tą pagal „investuotojų apsaugą“? Ar nesvarbu, kad tokios profesijos kaip sunkvežimio vairuotojai ir vaistininkai vis dar labai saugomos? Kad verslininkai negali atleisti darbuotojų, ar kad negalima gauti net vairavimo pažymėjimo nesumokėjus kyšio? Ar visai nesvarbu, kad Tarptautinis valiutos fondas (TVF) savo paskutinėje ataskaitoje užsiminė, jog Graikijos reformos, nukreiptos prieš įsišaknijusius darbo, produktų ir paslaugų rinkos suvaržymus, nuėjo perniek.
Ar nėra svarbu, kad Graikija turi didelius asmeninius, korporatyvinius, turto ir socialinius mokesčius? Tiesa, graikai nemoka mokesčių, bet verslas, kuris tam, kad išvengtų mokesčių dirba nelegaliai, yra žymiai mažiau efektyvus.
Keinsistai skatina didinti konkurencingumą naudojant devalvaciją. Graikų algos smuko apie 10-12 proc., teigia TVF. Tačiau investicijos ir produkcija negrįžta. Natūralu. Ar mažesnės algos jus paskatintų investuoti į Graikiją, kur pilna griežtų reguliavimų bei turto, nuosavybės ir verslo mokesčių? Kur kontroliuojamas kapitalas ir gresia nacionalizacija?
Europa vietoj to, kad ieškotų ekonomikos trąšų, tiktai rauna piktžoles. Todėl straipsnio autorius siūlo naują strategiją: „auginkime dabar“. Pamirškime apie stimuliavimą. Leiskime pinigus tik tam, ko iš tiesų reikia. Laisvai galima nutraukti subsidijas žemės ūkiui, elektriniams automobiliams ar kelių statyboms ir išvengti recesijos.
Vietoj to, kad pakeltume mokesčius turtuoliams ir nuvytume juos į šešėlį, užsienį ar tolyn nuo verslo kūrimo, įveskime mokesčių kodeksą. Sumažinkime mokesčių tarifus, bet panaikinkime painius mokesčių grąžinimus. Europoje išnaikinkime turto konfiskacijos, euro žlugimo bei devalvacijos baimę, kuri santaupas ir investicijas ragina bėgti iš pietų. Visų svarbiausia, panaikinkime ekonomikos reguliavimų perteklių.
Europa pamažu pradeda tai suprasti. Italijos premjeras Mario Montis kovoja su šalies skolų krize siūlydamas didelę dereguliaciją. Nors jo pasiūlymai nėra tobuli ir pakankamai radikalūs, nuostabu, kad kažkas Europoje pradėjo šnekėti apie tai.
„Struktūrinė reforma“ yra būtina tam, kad dabar atkurtume augimą. Tai nėra vien taisyklės, kurias patiekia technokratai. Tai yra subsidijų bei valdžios intervencijos naikinimas. O už šių išlikimą kai kurios suinteresuotos šalys kovos nagais ir dantimis.
Dėl to yra svarbu šią problemą spręsti dabar, kol vyksta krizė, teigia J. H. Cochrane'as. Kai grįš geresni laikai dings noras tai daryti, o ekonomikai nusiritus dar giliau, dings ir galimybės.
