Žinoma, būtų kvaila teigti, kad daugelis europiečių išgyvena ekstazės epochą. Nedarbas pasiekė prieš kelis dešimtmečius regėtas ir jau beveik pamirštas aukštumas. Prancūzijoje darbo neranda, o neretai ir neieško, 3,2 mln. darbingo amžiaus ir tinkamos sveikatos gyventojų. Ispanijoje tokių net 6 mln. Kone kasdien Europa paruošia pasauliui po vieną ar net kelias blogas naujienas. Protestai šen, demonstracija ten, sumažėjo BVP, bet užtat išaugo skolinimosi kaina, seniai išnykęs vartotojų optimizmas pradingo dar kartą, o rinkimus ir vėl laimėjo ne tie, kurie turėjo vesti šalį iš krizės.
Statistinis europietis, kuris gyvena statistikos departamentų duomenų bazėse, nevienareikšmiškai kenčia. Vis dėlto europiečių kančios likusių žemynų gyventojams geriausiu atveju gali sukelti šypseną, o blogiausiu pagrūmojimą kumščiu. Europiečiai gyvena geriau nei bet kada anksčiau per visą senojo žemyno istoriją ir geriau nei likę pasaulio gyventojai.
Ispanai rengia masines demonstracijas ir protestus kaltindami vietinę valdžią bei Briuselį tautos genocidu, tačiau šiandien vidutinis ispanas iškeliauja į dausas sulaukęs 82 metų amžiaus. 1980 metais ispanai mirdavo sulaukę vidutiniškai 75 metų. Per tris dešimtmečius šalis savo pastangų ir Europos dėka sugebėjo tautiečiams padovanoti vidutiniškai 7 papildomus gyvenimo metus. Jei ne šis progresas, protestuotojų gretos Madride būtų kur kas retesnės.
Anot Pasaulio sveikatos organizacijos, didžiausia tikimybė išgyventi iki 82 metų amžiaus turi tie, kurie gyvena vienoje iš Vakarų Europos valstybių.
Nepaisant krizės ir masinio nedarbo vidutinio ispano perkamoji galia net ir šiandien tebėra dvigubai didesnė nei 1980 metais.
Visoje Vakarų Europje gyvenimas per pastaruosius dešimtmečius nuolatos gerėjo ir darėsi vis saugesnis, nusikaltimų skaičius mažėjo. Anot Jungtinės Karalystės statistikos departamento, šiuo metu šalies gatvėse yra kur kas saugiau nei prieš 30 metų. Tiesa, gyvenant informaciniame amžiuje žinios apie nusikaltimus ir nelaimes mus pasiekia kur kas geriau nei prieš tris dešimtečius, tad informacinė erdvė nenorom suformuoja įvaizdį esą už jūsų namo durų vyksta nuolatinis gaujų karas, kurio aukomis tampa kiekvienas neatsargus senjoras ar bejėgis vaikas.
Tiesa ta, kad įvykių atomazgos euro zonos viršūnių susitikimuose menkai tepaveikia eilinių gyventojų gyvenimą. Nauji vaistai nuo vėžio suteikia daugiau laimės nei naujas ir geras ministras pirmininkas.
Anot Pasaulio ekonomikos forumo, lyčių lygybės požiūriu dešimt pirmaujančių pasaulio valstybių yra įsikūrusios Europoje. Be to, europiečiai garsėja nepakantumu korupcijai. „Transparency International“ duomenimis tarp dešimties valstybių, kuriose yra užfiksuotas žemiausias korupcijos suvokimo indeksas, net 6 priklauso Europos klubui. CŽV išrikiavo 136 pasaulio valstybes pagal gyventojų pajamų lygybę. Nieko nuostabaus, kad 17 pirmųjų sarąšo vietų užėmė europiečiai.
Nepatenkinti graikai ir ispanai priešais televizijos kameras nevengia apmėtyti savo pačių policijos pareigūnų molotovo kokteiliais, padegti ne laiku ir ne vietoje paliktą automobilį ar švystelėti šaligatvio plytelę į parduotuvės vitriną, tačiau, anot Jungtinių Tautų, šių šalių gyventojai pagal žmogaus socialinės raidos indeksą lenkia vienos iš turtingiausių pasaulyje valstybės, Kataro, gyventojus.
Daugelis besivystančių valstybių gerovės lenktynėse keliais dešimtmečiais atsilieka nuo Europos. Pasaulio banko duomenimis vidutinis graikas savo pajamomis kone dvigubai lenkia statistinį Rusijos, Brazilijos ar Kinijos gyventoją.
Nepaisant to, besivystančių šalių augimas Vakaruose sukelia paranojiškus šūkčiojimus, esą šios šalys suvalgo vakariečių gerovę. Tačiau iš tiesų turtėjantys kinai ar indai yra tikra palaima Europos gyventojams. Praturtėję kaimynai iš Rytų gali leisti sau įsigyti brangias vakarietiškas technologijas, gyventi prabangiuose Europos viešbučiuose ir pirkti europiečių siūlomas paslaugas.
Per pastaruosius dešimtmečius subrendo ir Europos demokratija. 1980 metais Ispanai vis dar gręžiojosi per petį baimindamiesi fašistinio režimo atgimimo. Šiandien tie, kurie ragina imtis griežtos rankos politikos bei atsisakyti demokratinių vertybių, sulaukia visuotinio pasmerkimo. Visose Vakarų Europos valstybėse įsitvirtino stabili demokratija, kuri paneigė dar visai neseniai sklandžiusias prognozes, esą krizės metu į valdžią sugrįš kraštutiniai dešinieji. Be to, Europa išvengė ir didesnių teroristinių išpuolių. Paskutinė rimtesnė radikalų ataka įvyko 2005 metais.
Prieš dešimtmetį Amerikoje buvo madinga išreikšti mintį, esą antisemitizmas arba musulmonų imigrantai suskaldys Europą. 2004 metais JAV ambasadorius prie Europos Sąjungos Rockwellas Schnabelis viešai pareiškė, kad senajame žemyne antisemitinės nuotaikos pasiekė kritinę ribą ir padėtis tampa panaši į praėjusio amžiaus ketvirtą dešimtmetį. Šiandien ambasadorius turėtų raudonuoti iš gėdos dėl nesugebėjimo ar nenoro valdyti savo kalbos padargus.
Per pastaruosius metus visi kas netingėjo tapė apokaliptines prognozes žlungančiai Europai, tačiau po užsitęsusios žiemos atėjo malonus pavasaris ir viso pasaulio turistai vėl plūs į Romą, Dubrovniką, Paryžių, Prahą ir Barseloną grožėtis idiliškais vaizdais, ragauti puikaus maisto ir girtis giminėms, kaimynams bei kolegoms, kad turėjo progą pakvėpuoti turtingiausio pasaulyje žemyno oru.
Yra ir daugiau gerų naujienų. Ateities karai menkai tepalies NATO sąjungininkus Europoje. Net jei Irano, Šiaurės Korėjos ar Taivano konfliktai įsižiebtų europiečiams teliks juos stebėti plačiaekranio televizoriaus ekrane kramsnojant ekologiškai išaugintas ir visas ES direktyvas atitinkančias morkas.
Europa neturi nei pajėgumų nei noro kariauti. Pernai Azijos šalių išlaidos gynybai viršijo europiečių karinius biudžetus. Šis įvykis neeilinis, kone pastaruosius penkis šimtus metų Europa karinėms reikmėms skyrė daugiau nei Azija. Karybos ekspertai baksnoja pirštu į karinį Europos neįgalumą, tačiau yra ir šviesioji šio reiškinio pusė. Didesnė biudžeto dalis yra skiriama socialinei apsaugai, švietimui ir moksliniams tyrimams. Be to, šalys, kurios kontroliuoja dideles kariuomenes, visada yra linkusios pervertinti savo jėgas ir neretai įsitraukia į ilgai trunkančias bei brangiai kainuojančias karines avantiūras. Europiečiai gali būti ramūs, jų šalių vyriausybės mažiausiai norėtų įsivelti į rimtą karą su dar vienu pakvaišusiu diktatoriumi ar neiškiais radikalais.
Vakarų Europoje gyvena 400 mln. žmonių, kurie sudaro vos 6 proc. pasaulio populiacijos, tad europiečiai vargu ar kada nors dar valdys pasaulį kuriame saulė niekada nenusileidžia. Kita vertus retas europietis dar svajoja apie kareivišką duoną ir kolonizacijos misiją Dievo pamirštuose kraštuose. Šiems didingiems darbams atsiras savanorių abejose Ramiojo vandenyno pusėse.
Kuomet Serbija ir Kosovas pradeda taikos derybas tampa aišku, kad net ir karščiausias Europos taškas yra pasmerktas tapti tingia Europos Sąjungos nare. Ilgainiui Balkanai rūpinsis ne teritorinėmis pretenzijomis, o ES biudžeto išmokomis ir antikinio paveldo restauracija.
Galbūt ES tikrai nusipelnė Nobelio taikos premijos, kuri dar visai neseniai vertė kritikus putotis kone iki sąmonės netekimo. Europa neturi didelių gamtos išteklių tad galima tikėtis, kad kitoms šalims liksime įdomūs tik kaip gyvas muziejus ir aukštųjų technologijų prekybos partneris. Europos idėjų kalvės „Fride“ atstovo Danielo Keohane'o teigimu, Europa jau tapo maloniu gyventi geopolitiniu priemiesčiu, kurio gyventojai stokoja galimybių ne savo noru patirti adrenalino antplūdį.
Ekonominės krizės turi savybę baigtis, pastaroji Europos skolų krizė taip pat tęsis ne amžinai. Sunkmečio estafetę iš europiečių perims kitos tautos, kurioms teks atsakyti už savo ekonominės politikos klaidas. Vieną dieną jauni europiečiai vėl pradės dirbti, protestuotojus centrinėse aikštėse pakeis kavinių staliukai, o molotovo kokteilių kvapą išstums šviežios kavos aromatas.
