Estijos parlamentas nepritarė siūlymams nustatyti vartojimo kreditų palūkanų lubas. Atmestąja Paskolų teisės įstatymo pataisa buvo siekiama įvesti metinės palūkanų normos apribojimus – triskart neviršijančius šios normos vidurkio rinkoje. Panašūs siūlymai riboti palūkanų normą reguliariai pasigirsta ir Lietuvoje.
Įstatymo projekte buvo siūloma įtvirtinti nuostatą, kad kredito sutartis būtų laikoma negaliojančia, jeigu joje taikoma palūkanų norma daugiau kaip tris kartus viršija Estijos banko skelbiamą vidutinę vartojimo kredito metinę palūkanų normą. Pirmo ketvirčio duomenimis, šių palūkanų vidurkis buvo apie 32 proc., tad nepagrįstai aukštomis būtų laikomos didesnės nei 97 proc. metinės palūkanos. Pagal šią taisyklę būtų nustatyta, jog pvz. 500 litų smulkųjį kreditą mėnesiui įmonė turėtų paskolinti ne brangiau kaip už 40 litų.
Tokį įstatymo projektą Estijos Seimas atmetė remdamasis Vyriausybės išvada, kurią parengė Teisingumo ministerija. Išvadoje teigiama, kad Vyriausybė pritaria vartotojų teisių apsaugai, tačiau nepalaiko pernelyg griežtų suvaržymų verslui ir yra nelinkusi ignoruoti sutarties laisvės principo. Šalims turi būti palikta teisė susitarti dėl kainos ir sandorio, ir šis principas privalo galioti ir smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriui.
Kaip skelbiama Vyriausybės išvadoje, įstatymo projektu siūlomi ribojimai galimai suvaržytų ir konstitucines teises. Estijos Teisingumo kancleris jau anksčiau yra minėjęs, jog dabar galiojantys vartojimo kreditų ribojimai nepagrįstai griežtai varžo vartojimo kreditų teikėjų verslą – daugiau nei tai reikalinga vartotojų teisių apsaugai ir toks perdėtas ribojimas galimai prieštarauja Konstitucijai.
Estijos Teisingumo ministerija taip pat nurodo, jog nepagrįstai aukštos palūkanos jau dabar pagal Estijos Civilinį kodeksą gali būti pripažįstamos kaip neatitinkančios geros moralės principo, tačiau tam būtinos papildomos sąlygos (pvz. pažeista sutarties interesų pusiausvyra), tačiau vien aukšta palūkanų norma negali būti savaime laikoma pažeidimu.
Lietuvoje šiuo metu smulkiųjų vartojimo kreditų (dar vadinamų greitaisiais kreditais) rinka reguliuojama bene griežčiausiai: ribojama kaina, nustatomas leistinas pajamų-paskolų santykis bei nustatoma pareiga tikrinti mokumą. Įstatyme nustatyta maksimali bendra vartojimo kredito kainos metinė norma negali viršyti 200 proc., taip pat apriboti delspinigiai – jie negali būti didesni nei 0,05 proc., reikalaujama, jog įmokos už kreditus neviršytų 40 proc. mėnesio pajamų. Jokioje kitoje Europos Sąjungos šalyje šie trys apribojimai nėra taikomi vienu metu.
Lietuvos banko II ketvirčio duomenimis, Lietuvoje smulkiųjų kreditų vidutinė metinė palūkanų norma buvo 102 procentai.
