Lazda turi du galus
Prognozuojama, kad dėl skalūnų dujų ir naftos revoliucijos JAV iki 2017 m. aplenks Saudo Arabiją pagal naftos gavybą, iki 2025 m. šalis dujų ir naftos eksportuos daugiau, negu importuoja, o iki 2030 m. bus pasiektas visiškas energetinis nepriklausomumas. Toks scenarijus JAV reikštų energetinę nepriklausomybę ir, kaip sakė prezidentas Barackas Obama, tai leis „būti mažiau priklausomiems nuo to, kas vyksta Vidurio Rytuose“. Kitaip tariant, mažėjant didžiausios pasaulio naftos importuotojos ir vartotojos – JAV poreikiams, pasaulinės naftos kainos neišvengiamai kristų. Mažėjant naftos paklausai ir kainoms, didėja biudžeto skylės tose šalyse, kurios priklausomos nuo energetinių išteklių eksporto. Toks scenarijus labiausiai liečia naftą eksportuojančių šalių kartelį OPEC, taip pat ir Rusiją. Žinant tai, tampa svarbu analizuoti, ar tikrai JAV bus mažiau priklausomos nuo to, kas vyksta Vidurio Rytuose. Galbūt atvirkščiai: mažėjanti pasaulinė naftos kaina ir JAV poreikis energetiniams ištekliams iš Arabijos pusiasalio reikš didesnę įtampą to regiono autoritarinių režimų šalyse, o tai – dar vienas galvos skausmas Vašingtonui.
Visų pirma reikia pasakyti, jog vidutinė naftos kaina turi būti bent 99 JAV doleriai už barelį, kad dvylikos OPEC šalių nacionalinių biudžetų pajamos būtų surinktos. Pavyzdžiui, didžiausios OPEC šalies Saudo Arabijos biudžetas suplanuotas taip, kad naftos kaina turi laikytis ties 94–98 JAV dolerių riba, Venesuela siekia aukštesnės nei 100 JAV dolerių kainos, o štai Iranui reikia net 125 JAV dolerių už barelį – tai beveik dvigubai daugiau nei Katarui reikiama naftos kaina – 65 JAV doleriai. Rusijos Federacijai, kuri nepriklauso OPEC, reikia, kad „Urals“ tipo naftos kaina būtų apie 100 JAV dolerių už barelį. Žvelgiant į šiuos skaičius nesunku pastebėti, kad daugumai šalių naftos kaina turi būti apie 100 JAV dolerių už barelį, o pastaruoju metu ji tokia ir yra. Kitaip tariant, daugumos šalių naftos eksportuotojų biudžetas balansuoja prie nenumatyto deficito ribos.
Ekspertai teigia, kad scenarijus, jog dėl skalūnų dujų ir naftos atpigs energetiniai ištekliai, yra labai tikėtinas. Taigi, pagal tokį scenarijų, kai naftos kainos krinta, šalys tradicinės naftos eksportuotojos susiduria su galimu biudžeto deficitu. Pavyzdžiui, Bahreinas 70 proc. pajamų gauna iš naftos prekybos ir perdirbimo. Priminsime, kad karalystė yra gerokai destabilizuota po įvykusių Arabų pavasario protestų, tad mažėjančios biudžeto pajamos reikštų mažesnes socialines išlaidas, o tai didintų pasipriešinimą vyriausybei ir sustiprintų opoziciją. Šiuo metu šalį valdo sunitų al Khalifa šeima, kurią remia Vašingtonas, o opozicijoje yra šiitai, palaikantys artimus ryšius su Irano režimu. Ši religinė grupė sudaro didumą šalies gyventojų, todėl, suprantama, dauguma piliečių siekia, kad jiems atstovautų šiitai. Kitaip tariant, revoliucija Bahreine būtų nemažas galvos skausmas Vašingtonui – sąjungininkus pakeistų potencialūs priešai. Vis dėlto Bahreinas – maža šalis ir pokyčiai regioną destabilizuotų nedaug, o štai Saudo Arabijos regioninė svarba kur kas didesnė. Čia būtina prisiminti, kad Saudo Arabijos karališkoji šeima 2011 m. pažadėjo apie 130 mlrd. JAV dolerių socialinių išmokų skirti šalies jaunimui ir vargingiausiems piliečiams. Kitaip tariant, mažėjančios pajamos reikštų ir mažėjančias socialines išmokas, o tai stabilumo šalyje tikrai nepridėtų. Situacija dar labiau aštrėja ir dėl to, kad Rijadas Artimųjų ir Vidurinių Rytų regione yra pagrindinis Vašingtono partneris tiek užsienio politikos sferoje, tiek kovoje su terorizmu Arabijos pusiasalyje. JAV yra suinteresuotos stabilumu šioje šalyje, tačiau mažėjanti pasaulinė naftos kaina tą stabilumą gali susilpninti.
Pasaulio ekonomika atsigaus?
Kita vertus, vykstant pokyčiams energetikos sektoriuje, pamažu žalioji energetika tampa konkurencinga, o dujų ir naftos gavyba iš skalūnų tapo kasdienybe. Vis dėlto dažnai konstatuojama, kad skalūnų energetika perspektyvi tik JAV. Europoje tokia energetinė revoliucija, bent jau kol kas, turi mažiau galimybių dėl didelio gyventojų tankio, todėl natūraliai kyla pasipriešinimas netradicinius energetinius išteklius išgaunančioms kompanijoms. Galima pateikti Rumunijos, Bulgarijos, Prancūzijos pavyzdžius: šiose šalyse skalūnų dujų paiešką ir gavybą kausto gyventojų protestai. Neišsipildžiusių vilčių pavyzdys – kaimyninė Lenkija, kurioje kol kas patirta nesėkmės: iš beveik keturiasdešimties bandomųjų gręžinių, kuriuos įvairios skalūnų dujų telkinių ieškančios bendrovės planavo išgręžti 2013 m., iki šiol baigti tik du, o gauti rezultatai kur kas blogesni, nei tikėtasi. Todėl galima konstatuoti, kad skalūnų revoliucija nebūtinai pasikartos ir Europoje, o JAV sėkmė yra regioninė, bet ne globali. Juk vienos JAV negalės patenkinti viso pasaulio energetinių išteklių poreikio. Manoma, kad Europos Sąjungos ekonomika turi atsigauti, o Kinija bei Indija ir toliau išlaikys stabilius augimo tempus, todėl energetinių išteklių paklausa didės tiek Europoje, tiek Azijoje.
Pagal tokį scenarijų, nepaisant JAV skalūninių dujų gavybos sėkmės, naftos kaina turėtų išsilaikyti stabili – vos kiek daugiau nei 100 JAV dolerių už barelį. Esant tokiai naftos kainai OPEC šalių biudžetai yra įgyvendinami, todėl savaime mažėja režimų kaitos tikimybė. Kita vertus, žvelgiant į neseną Turkijos pavyzdį, kai protestų banga kilo dėl palyginti menkos priežasties, taip pat prisiminus Arabų pavasario pradžią, kai maištas kilo dėl vieno jaunuolio susideginimo, o naftos kaina tuomet buvo apie 100 JAV dolerių, galima teigti, jog protestai dažnai kyla ne dėl to, kad šalies biudžetas neįvykdytas, o dėl nepasitenkinimo esamu valstybės politiniu režimu.
