Anglija.lt skaitytojas Benas pasakoja apie savo darbą JK. O dirba jis išties neįprastą darbą – prabangių automobilių vairuotoju. Dėkui, Benai, už istoriją!
Turi ką papasakoti apie savo darbą arba gyvenimą Anglijoje, nori pasidalinti su tautiečiais mintimis kažkokiu klausimu – įkelk savo istoriją / pranešimą į skyrių „E-migrantas“. *Kalba netaisyta.
Teko ne vienerius metus dirbti vairuotoju. Pamenu, pati pradžia buvo graudi, kai teko vieną automobilį vežti iki dviejų valandų, nes sugebėjau pasiklysti, o tuomet navigacija niekas nesinaudojo. O kas sugebėdavo įpirkti, dėl neaiškių priežasčių buvo griežtai baudžiamas ir varomas iš darbo. Taip prigijo ši naujovė, ir iš tuometinio valdžios mąstymo dabar belieka tik pasijuokti. Šiaip ne taip išmokau gatves, susipažinau su didmiesčiu ir pradėjau dirbti kiekvieną dieną vis geriau ir drąsiau – pradėjau pasitikėti savo jėgomis ir džiaugtis darbu.
Kaip smagiai viskas beatrodytų, bet daugumos gerai žinomų automobilių (BMW, Mercedes Benz, Porsche) pardavimo aikštelėse vairuotojai samdomi per agentūras. Štai ir nutariau pasidalinti apie mano praktiką ir patirtį dirbant su prabangiais automobiliais.
2012 metais vėl atvykau į Londoną, tik šį kartą apsisprendžiau likti ilgiau, o gal net visam laikui, nes Lietuvoje nieko nebeliko, nei giminių, nei turto – visi išsivažinėjo po margą pasaulį. Kaip visuomet bandydamas rasti darbą skaičiau skelbimus interneto svetainėse ir nieko įdomaus neradau. Dauguma ieško viešbučių darbuotojų ir kaip žinia, taip pat per agentūras. Padirbęs kurį laiką supratau, kad ten ieškoma sportininkų, kurie noriai lakstytų pametę galvas ir atliktų viską žaibišku greičiu, neturintys ir net nenorintys bendrauti, klausti, norėti ar pageidauti. Šis darbas man nepasirodė žmoniškas, nes kartą ar kitą kai buvo liepiama, o ne prašoma, kažką padaryti, drįsdavau pasiteirauti kam to reikia ir sulaukdavau klyksmų ir prakeiksmų. Viena kita aukšto vyresnioji šlavėja drįsdavo atsakyti, kitos tai priimdavo kaip nenorą dirbti.
Suprasdamas tai, kad reikės laiko, kol vėl galėsiu priprasti prie Anglijos ir migrantų valdžios, nutariau ieškotis savo seno darbo. Po kurio laiko pavyko atrasti kontaktus ir štai aš jau Volvo centre. Kažkaip nejauku buvo, bet vėliau taupydamas pinigus ir laiką kelionei pasiprašiau kur nors arčiau namų ir pradėjau dirbti „Mercedes Benz“ serviso vairuotoju. Vieta nebuvo pastovi, bet vis arčiau nei prieš tai, ir susisiekimas patogesnis.
Laikas bėgo, vis daugiau ir daugiau Londono automobilių pardavimo centrų pradėjau lankyti, kol galų gale man pasiūlė kraustytis į užmiestį, kur viename iš „Porsche“ centrų reikėjo vairuotojo. Prižadėjo pastovų darbą, geresnį atlyginimą ir dar nemokomus sportinių automobilių vairavimo kursus. Po kelių valandų sutikau ir tos pačios savaitės gale jau gyvenau mažame miestelyje šalia Londono. Buto nuomos kainos nenudžiugino – jos tos pačios, net brangiau. Privalumas – nereikia mokėti už transportą, nes viskas šalia.
Jau po kelių dienų apsilankius specialiuose kursuose gavau patvirtinimą apie saugaus vairavimo kurso išklausymą, tai nebuvo joks sportinių automobilių apmokymo kursas. Teko graudžiai nusiminti, tačiau patys agentūros vadybininkai nežinojo kam tie kursai skirti, todėl kiekvienas pridėjo nuo savęs, kol gavosi kažkas įspūdingo.
Tik po pusantro mėnesio pradėjau dirbti „Porsche“ centre. Per tą laiką buvo tik pažadai ir neaiškios problemos, dėl kurių patyriau finansinių nuostolių, ir mažą kompensaciją išsireikalavau iš agentūros. Šiaip ne taip darbas prasidėjo. Pažeminimai ir maivymasis suaugusių žmonių buvo neįtikėtinas – kaip vaikų darželyje. Net nesupratau, iš kur tiek pagiežos ir išdidumo pas britus. Pirmą kartą teko pamatyti iki tol nematyto elgesio, manierų, kvailumo, pašaipų ir pavydo. Smulkmenų nepasakosiu, gal tam skirsiu atskirą istoriją...
Ilgai tai tęstis negalėjo, nes betvarkėje tvarkos nerasi, kaip gražiai bemeluosi ir kokio dydžio rožinius akinius benešiotum. Po pusmečio daug darbuotojų pakeitė darbus ir tuo pačiu mano agentūra prarado sutartį dėl vairuotojų darbų.
Prabėgus daugiau nei septyniems mėnesiams teko atgaivinti senus kontaktus. Sužinojau apie laisvą darbo vietą tame pačiame „Porsche“ automobilių salone. Dabar jiems reikėjo automobilių plovėjo. Man šis darbas niekada nepatiko dėl pagrindinės priežasties – pinigų. Kaip bebūtų juokinga, turi būti neįtikėtinai atidus, kruopštus ir darbštus, mokėti puikiai anglų kalbą, būti geras vairuotojas, švarus ir pasitempęs. Viskas atrodytų teisinga, nes prabangių automobilių salone klientai kreipia dėmesį į viską, todėl reikalavimai nėra eiliniai, tik vienas dalykas užmirštas... Reikalauja daug, kas kartą patikrina beveik kiekvieną automobilį ir jeigu randą dulkių - darbas prarastas, neva prastai dirbti. Nori dirbti prestižinėje vietoje, turi būti ne eilinis, o išskirtinis, tik gausi už nežmoniškas pastangas tiek pat, kiek gauna viešbučių kambarinės, šlavėjai, virtuvės indų plovėjai, pakuotojai ir likęs nekvalifikuotas personalas.
Vairuotojams mokoma vos 50 centų daugiau už valandą, bet įvykus nelaimei ir sudaužius vieną iš technikos šedevrų, teks mokėti 3000 svarų pačiam, likusius padengia draudimas. Atrodytų kas tai yra 3000 svarų, kai uždirbi 250 svarų be mokesčių ir viršvalandžių, geri metai bado ir skurdo... Štai kokio absurdo teko pamatyti.
