Projekto „Renkuosi Lietuvą“ koordinatorius Justinas Uba teigia, kad negalima sakyti, jog emigrantai iš vis negrįžta į Lietuvą. Remdamasis statistika jis tvirtina, kad kasmet grįžta apie 15–20 tūkst. emigravusiųjų. Tačiau pastaraisiais metais skaičiai pradėjo mažėti.
„Atsiranda paradoksas, kad lyg ir turime augančią ekonomiką, bet tų išvykstančiųjų vėlgi daugėja, grįžtančiųjų šiek tiek mažėja. Matome, kad visuomenėje atskirtis tarp turtingiausių ir neturtingiausių didėja. Socialinio neteisingumo jausmas didėja ir dalį žmonių tai paskatina išvykti – toks bendras nusivylimas ekonomine situacija, nepajaučiama ekonominės situacijos pagerėjimo“, – tv3.lt pasakoja jis.
J. Ubos teigimu, kiek fiziškai išvyko emigrantų, pasakyti neįmanoma, nes matome tik statistinę emigraciją. „ Ar iš tiesų visi tie žmonės, ypatingai šių metų pradžioje, kai matomas statistikos padidėjimas, išvyko tik pirmą kartą. Gal jie tiesiog susitvarkė dokumentus, kad nebeturėtų skolos „Sodrai““, – svarsto J. Uba.
Vis dėlto, nepaisant to, kokia yra tikroji statistika, J. Uba įsitikinęs – emigracija yra didžiulė problema.
„Reikia galvoti būdus ne tik kaip prisitraukti sugrįžtančius, bet taip pat ir reikia sugalvoti, kas išlaikytų čia norinčius gyventi. Kai turėsime norinčius gyventi čia Lietuvoje, tie patys dalykais skatins grįžti kitus“, – mano „Renkuosi Lietuvą“ koordinatorius.
G. Nausėda: žmonėms reikia perspektyvų
SEB vyriausiasis ekonomistas, banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda tikina nemanąs, kad lietuvius grįžti gąsdina kylančios kainos. Grįžtantiesiems reikia veiklos ir tikėjimo, kad ateityje galės kažką nuveikti ir pasiekti.
„Gali grįžti su pinigais, nusipirkti namą ar butą už tą pačią sumą ir sėdėti be darbo, be vizijos ir vegetuoti. Tai jei žmogus turi tokią sumą, kurios pakankama namui ar verslui, ko gero jis sutiktų grįžti ir investuotų į verslą, kuris garantuotų stabilias pajamas ateityje ir, kas galiausiai leistų vėliau tą namą nusipirkti. Vien apsikabinus turtą sėdėti ir neturėti jokių pajamų, nemanau kad apie tai žmonės svajoja ir tai juos skatintų grįžti į Lietuvą“, – svarsto ekonomistas.
Nors didesni atlyginimai ir sulaikytų šalį paliekančius lietuvius, ekonomistas pripažįsta, staigiai pajamas pakelti iki Didžiosios Britanijos ar Airijos lygio – neįmanoma. Lieka dvi išeitys. Viena iš jų – kelti neto atlyginimą.
„Mažinant mokesčių naštą darbui, padarytume pajamas „į rankas“ patrauklesnes palyginti su vakarietiškais standartais. Bet stebuklų nebus, mes tikrai negalėsime priartėti net per 30–40 proc. prie angliško ar airiško atlyginimo“, – komentuoja G. Nausėda.
Tad geriausias receptas – išnaudoti lietuvių verslumą. Sudarant daugiau galimybių užsiimti smulkiuoju verslu Lietuvoje, gyventojai būtų skatinami investuoti, patys kurtis ateitį. O galiausiai iš to išloštų ir pati valstybė – tiek gyventojų išsaugojimo prasme, tiek mokesčių surinkimo klausimu.
„Dažnai žmonės, jei ir ketina grįžti, tai ketina grįžti dėl to, kad kažką susitaupė ir su tais pinigėliais tikisi pradėti daryti kažką savo. Tai kaip taisyklė nėra tokie milžiniški pinigai, jie čia nesiruošia atidaryti didžiulių gamyklų, bet tikrai užtenka smulkaus verslo pradžiai. Kodėl jiems nesudaryti tinkamų sąlygų?
Pavyzdžiui, mokesčių lengvatos. Dabar numatytos labai kuklios – smulkus naujai įsisteigęs verslas turi 1 metų atostogas nuo pelno mokesčio. Tačiau jis turbūt nei pirmais, nei trečiais metais pelno neuždirbs, tai tokia lengvata yra grynai popierinė. Kodėl nepadaryti taip, kad jis pirmus 3–5 metus būtų atleistas nuo pelno mokesčio? Jei tokios lengvatos nenumatome, tai reiškia tas verslas neįsisteigia ir vis tiek pajamų valstybė negauna. Šiuo atveju, jei 5 metus negautume jokių pajamų iš to verslo, tai 6 metais valstybė jau turėtų naudos. Kartais nesusimąstome, kad savo sprendimais užgniaužiame idėjas. Geriau verslas atsirastų ir mokėtų vėliau, nei kad iš viso neatsirastų“, – svarsto G. Nausėda.
J. Uba: pagrindinis faktorius – atlyginimai
Tuo tarpu projekto „Renkuosi Lietuvą“ koordinatorius Justinas Uba galvoja, kad vis dėlto svarbiausias dalykas, kuris sumažintų emigracijos mastą – atlyginimų dydis.
„Žmonės lygina kainas, atlyginimus su draugais, kolegomis ir kitais žmonėmis gyvenančiais kitose šalyse. Svarbu ir tas perkamosios galios indeksas, kiek jie gali nusipirkti už gaunamą atlygį Lietuvoje. Reikia neužmiršti, kad norisi ne tik išgyventi nuo algos iki algos, bet ir pakeliauti“, – sako jis.
Vis dėlto, kaip ir ekonomistas G. Nausėda, J. Uba išskiria perspektyvas. Būtent jei jų nematyti, žmogui nėra ir motyvacijos likti. Tad verslumą skatinti – būtina.
„Pirmiausia tai yra atlyginimai, kažkokių perspektyvų matymas, socialinio neteisingumo ir nelygybės jausmo mažinimas – tai yra pagrindiniai faktoriai. Po to būtų galima žiūrėti smulkesnius dalykus, kaip verslumo skatinimas.
Mes kiekvieną dieną susiduriame su norinčiais grįžti lietuviais. Vakar turėjome jauną žmonių porą, kurie grįžinėja iš Danijos, planuoja Lietuvoje įkurti nedidelį maisto tiekimo verslą Lietuvoje. Jie susidomėjo nuo ko galėtų padėti. Tai tokių idėjų, kurias gavo gyvendami užsienyje, tikrai yra. Jų gal nėra labai daug, bet tikiu, kad pradės daugėti“, – viliasi jis.
