Nors valstybės valdomos energetikos įmonės turi ambicijų didinti per biržą parduodamų jų akcijų dalį, o vertybinių popierių specialistai tai įvardija kaip galimybę išlaisvinti milijardines lėšas tų įmonių ir valstybės poreikiams tenkinti, R. Kuodis mano, kad šios įmonės apskritai turėtų nesiekti pelno.
Ekonomisto teigimu, manyti, kad akcijų emisija išgelbės vartotojus nuo padidintų tarifų, nes savo projektus įmonės galės finansuoti investuotojų lėšomis, yra klaidinga.
„Išlaidas visoms investicijoms galiausiai vis tiek apmokės vartotojas. Galvoti kitaip – utopiška. Akcijų emisija yra tik viena iš alternatyvų finansuoti įvairius energetinius projektus. Žinoma, prieš tai turi būti atlikta tokių projektų kaštų ir naudos analizė. Tai, deja, nėra daroma – kaštų ir naudos analizė valdžios iki šiol nėra institucionalizuota. Todėl turime daug korupcijos ir ekonominių kvailysčių, kurias tokia analizė sustabdytų“, – tikina R. Kuodis.
Pasak ekonomisto, viena didžiausių blogybių, trukdančių valstybės valdomoms energetikos įmonėms tarnauti visuomenės interesui, yra jų pelno siekimas bei ydinga reguliavimo schema.
„Reguliavimas Lietuvoje yra iš principo ydingas. Bandelės kainos pagrindas yra sąnaudos, tačiau energetikoje kainų „kepurių“ (viršutinė kainos riba) pagrindas yra turtas, kurio vertėmis yra daug kartų manipuliuota. Tokia sistema leido įmonėms uždirbti labai daug nematomų pelnų. Ši sistema, deja, veikia iki šiol, o prieš mėnesį premjero A. Butkevičiaus pasirašytas Vyriausybės nutarimas dėl reguliavimo principų reiškia, kad reguliuojamo turto vertės turės pasiekti buhalterines, kurios, kaip minėjau, buvo išpūstos“, – pažymi R. Kuodis.
Anot LRT.lt pašnekovo, kainos pagrindas turėtų būti sąnaudos. Nors turto vertės yra netiesiogiai susijusios su sąnaudomis, jos neturi būti tiesiogiai naudojamos kaip kainų „kepurių“ nustatymo argumentas.
– Vertybinių popierių specialistai sako, kad, padidinus per biržą parduodamų valstybės valdomų energetikos įmonių akcijų dalį, būtų galima išlaisvinti milijardines lėšas tų įmonių ir valstybės poreikiams tenkinti. Tačiau yra ir sakančių, kad ilgalaikėje perspektyvoje pelningai dirbančios ir dividendus mokančios įmonės valstybei duotų daugiau naudos. Kuriuo atveju, jūsų nuomone, valstybė ir įmonės iš tiesų turėtų daugiau naudos?
– Manau, kad valstybės valdomos energetikos įmonės apskritai turėtų būti ne pelno siekiančiomis kompanijomis. Geriausia, ką šaliai gali duoti valstybinė energetikos kompanija – efektyvi ir energijos gamyba, neuždirbant jokių didelių pelnų.
Nebrangi energija yra šalies konkurencingumo pagrindas, geriausias būdas prisidėti prie valstybės ekonomikos skatinimo per eksportą ir gyventojų išlaidas kitoms, ne energetinėms, prekėms. Siaurai žiūrint, pelno siekimas lemtų didesnius dividendus į biudžetą, bet biudžetas negautų daugiau kitoje vietoje. Tarkime, valstybė visiškai kontroliuoja šilumos kainas ir pakelia dvigubai jas tam, kad surinktų daugiau dividendų. Žmonės negali reikšmingai sumažinti šilumos vartojimo, tokios įmonės gauna daug dividendų, perveda į biudžetą, bet šalies ekonomika – sužlugdyta. Būtent toks siauras požiūris vyrauja mūsų politikoje.
– Kaip viename interviu minėjo „Lietuvos energijos“ vadovas, jei, pavyzdžiui, būtų platinama nauja akcijų emisija, įmonės gautus finansus galėtų panaudoti projektams finansuoti ir neužkrauti išlaidų vartotojams didinant tarifą. Ar tai iš tiesų yra alternatyva tarifų didinimui vartotojams?
– Išlaidas visoms investicijoms galiausiai vis tiek apmokės vartotojas. Galvoti kitaip – utopiška. Akcijų emisija yra tik viena iš alternatyvų finansuoti įvairius energetinius projektus. Žinoma, prieš tai turi būti atlikta tokių projektų kaštų ir naudos analizė. Tai, deja, nėra daroma – kaštų ir naudos analizė valdžios iki šiol nėra institucionalizuota. Todėl turime daug korupcijos ir ekonominių kvailysčių, kurias tokia analizė sustabdytų.
Paprastai įmonės finansuoja savo projektus besiskolindamos. Mokestine prasme tai yra pigiau: palūkanos už skolas yra nurašomos į sąnaudas, o normalus dividendų lygis – ne. Tai yra globali problema, kuri galiausiai veda prie skolų didėjimo, finansų krizių. Lietuva šio klausimo nėra išsprendusi, nors daug metų rekomenduoju tai padaryti – suvienodinti akcijų išleidimą ir skolinimąsi iš banko bent jau mokestine prasme.
Yra daug norinčių įtraukti tas įmones į biržą, padidinti per biržą parduodamų jų akcijų dalį. Natūralu, pati akcijų birža turi didesnės apyvartos interesą. Didesnės apyvartos lemia didesnius komisinius žmonėms, kurie aptarnauja šį sektorių. Tačiau mūsų tikslas – visuomenės interesas, ir visuomenės interesas nėra dideli energetikos kompanijų pelnai.
– Lenkijoje, Rumunijoje valstybės valdomos energetikos įmonės tapo tų šalių kapitalo rinkos flagmanais ir davė galingą impulsą toms kapitalo rinkoms vystytis. Lietuvoje tai suveiktų?
– Įmonių vadovams galbūt yra didesnis prestižas, jei kompaniją yra kažkokios biržos dalyvė, tačiau reikia žiūrėti plačiai, nes siauras požiūris į energetiką gali vesti prie didelių klaidų. Dividendai – dideli, bet ekonomika – apmirusi. Nacionalinis tikslas yra turėti sveiką, konkurencingą ekonomiką, o energetikos įmonių vadovai dėl to turi suvokti savo vaidmenį plačiau.
Su mano nuomone gali nesutikti žmonės, turintys tiesioginių interesų dėl valstybės valdomų energetikos įmonių listingavimo, analitikai, kurie mano, kad kapitalo rinka yra savitikslė. Aš nelaikau šios rinkos savitiksle. Bet kokia rinka turi vaidinti svarbų socialinį vaidmenį, kad pateisintų savo buvimą. Apskritai akcijų birža tokioje mažoje šalyje, kaip Lietuva, didelių perspektyvų neturi.
– Kokių pokyčių reikėtų valstybės valdomų energetikos įmonių reguliavime, kad jos galėtų tapti visuomenės interesą užtikrinančiomis kompanijomis? Kur apskritai yra pagrindinės reguliavimo ydos ir kaip reikėtų tai keisti?
– Reguliavimas Lietuvoje yra iš principo ydingas. Jei bandelės kainos pagrindas yra sąnaudos, tai energetikoje kainų „kepurių“ pagrindas yra turtas, kurio vertėmis yra daug kartų manipuliuota. Tokia sistema leido įmonėms uždirbti labai daug nematomų pelnų. Pelnai buvo gaunami per turto nusidėvėjimo atskaitymus, kurie, aišku, nuo didelės turto vertės buvo labai dideli. Visuomenė nematydavo tų pelnų, o įmonės gaudavo labai didelį pinigų srautą, kadangi nusidėvėjimo atskaitymai yra sąnaudos, atitenkančios pačiai įmonei.
Ši sistema, deja, veikia iki šiol, o prieš mėnesį premjero A. Butkevičiaus pasirašytas Vyriausybės nutarimas dėl reguliavimo principų reiškia, kad reguliuojamo turto vertės turės pasiekti buhalterines, kurios, kaip minėjau, buvo išpūstos. Taigi ko kažkada nepabaigė „VP Market“, padarė premjeras.
Tačiau kainos pagrindas turėtų būti sąnaudos. Žinoma, turto vertės yra netiesiogiai susijusios su sąnaudomis, tačiau jos neturi būti tiesiogiai naudojamos kaip kainų „kepurių“ nustatymo argumentas.
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) dabar priekaištauja, kad Vyriausybė priėmė blogą nutarimą, energetikos įmonės dėl to susižers papildomą milijardą. Tačiau reikia ne priekaištauti, o ryžtingai kelti klausimą dėl reguliavimo schemos keitimo. Deja, to VKEKK niekada nedarė. Visa kita – išvestinė problema.
