Rinkimai Graikijoje ir Prancūzijoje parodė, kad rinkėjai prieštarauja taupymo planams ir remia augimo politiką. Tačiau norint pradėti augti, kokią reikia vykdyti politiką? BBC pateikia ekonomistų nuomones apie tai, kokių reiktų pokyčių.
Paola Subacchi, „Chatham House“ tarptautinės ekonomikos tyrimų vadovė
Augimo plane turėtų būti skatinamas ne trumpalaikis, bet ilgalaikis augimas, kurį atnešti gali struktūrinės reformos, kurių ėmėsi kai kurios šalys.
Tačiau aš manau, kad vis dar reikia pagalvoti ir apie paklausos didinimo priemones, tokias kaip laikinos PVM lengvatos, nes jos atneša greitesnius rezultatus. Man šios priemonės nelabai patinka, nes geriau, kai paklausą skatina augančios pajamos, tačiau tai padaryti per trumpą laiką yra neįmanoma.
Kita augimo skatinimo priemonė – pasitikėjimo atkūrimas. Šiuo metu investuotojams siunčiama žinia tik apie taupymą, kuris duoda priešingą rezultatą, nes žmonės neleidžia pinigų ne pirmo būtinumo prekėms, taigi mums reikia subalansuoti šią žinią.
Pippa Malmgre, „Principalis Asset Management“ prezidentė
Išsivysčiusiose ekonomikose du trečdalius naujų darbų sukuria firmos, turinčios mažiau nei 50 darbuotojų. Vyriausybės nesukuria augimo – augimą sukuria tiktai įmonės.
Jei tikrai nori augti ir nebūtina taupyti, tada reikia staigiai ir visiškai atšaukti valstybinį reguliavimą bei žymiai sumažinti mokesčius visoms verslo sritims.
Kai kurie sako: „Jei sumažinsi mokesčius, prarasi pajamas ir valstybė taip negalės išgyventi.“
Mano požiūriu, tokia valstybė, kokia dabar egzistuoja Vakarų Europoje, toliau egzistuoti nebegali. Tai yra socialinės gerovės valstybės pabaiga.
Problema tame, kad niekas Vakarų Europoje nenori atsisakyti socialinės gerovės valstybės, tad jie turi surasti kelią finansuoti savo egzistavimą, o tai reiškia, kad jie negali atlaisvinti privataus sektoriaus kontrolės.
Philippe'as Legrainas, nepriklausomas Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barosso patarėjas ekonomikos klausimais
Konkurencingesnė valiuta būtų gerai. Panašiai kaip 2008 metais Jungtinės Karalystės eksportas atpigo po svaro sterlingo nuvertėjimo, taip silpnesnis euras padėtų Viduržemio ekonomikoms atgauti konkurencingumą.
Šalys, turinčios prekybos perteklių, taip pat turi imtis veiksmų. Kaip Kinija turi leisti nukristi juaniui, taip ir Vokietijai reikia aukštesnio realaus valiutos kurso.
Vadinasi vokiečiams reikia didesnių algų, atitinkančių jų produktyvumą, tam, kad jie vyktų atostogauti į Ispaniją ar Graikiją.
Raoulis Ruparelis, „Open Europe“ ekonomikos tyrimų vadovas
Aš nemanau, kad euro zonos lyderiai nedaro to, ko reikia ilgalaikio augimo užtikrinimui, ypač turint omeny darbo ir kitų rinkų reformas, tačiau, be abejonės, jie galėtų pasistengti daugiau.
Augimo kova su taupymu yra kažkiek klaidinga dichotomija.
Nepamirškime, kad euro zonoje vyksta milžiniški pasikeitimai ir kai kurios šalys iš naujo perbalansuoja savo visą ekonomiką. Tiesiog didesnės išlaidos to nepakeis ir to nereikia, tačiau truputį įvairovės nepakenktų.
Juk euro zonoje negali egzistuoti 17 Vokietijos tipo į eksportą orientuotų ekonomikų. Prisitaikymas prie tokio požiūrio yra žymiai svarbesnis nei supaprastinti debatai dėl augimo.
Danielis Grosas, Europos politikos studijų centro direktorius
Esminė euro zonos problema yra atsivėrusi bedugnė tarp šiaurės ir pietų. Šiaurė neturi augimo problemų, nes mėgaujasi beveik pilnu užimtumu, stipriais viešaisiais finansais ir rekordiškai mažomis palūkanomis.
Priešingai, Pietūs kenčia nuo aukšto ir didėjančio nedarbo bei kovoja su dideliu deficitu.
Šis kertinis ekonominių sąlygų skirtumas reiškia, kad įprasti augimo mechanizmai, kuriuos gali svarstyti ES, neturi prasmės.
Pietūs paprasčiausiai neturi pakankamai fiskalinės erdvės, o papildoma skolomis finansuota infrastruktūra gali išmušti iš vėžių finansų rinkas.
Tad Šiaurėje reikia didesnės paklausos, kuri leistų Pietums pasiekti eksportu paremtą augimą, sumažinant tiek užsienio skolą, tiek nedarbą.
Šiaurė, ypač Vokietija, tikriausiai nenorės leisti papildomai pinigų, nes, esant tokiam žemam šalies nedarbui, vokiečių politikai nemato tam reikalo.
Vienintelė priemonė, kuri šiuo metu tikrai padėtų, – didelis Vokietijos paslaugų sektoriaus liberalizavimas, kuris pakeltų šio sektoriaus pelningumą (o kartu ir padidintų paklausą Vokietijoje).
Be to, paslaugų sektoriaus liberalizavimas Vokietijoje palengvintų Pietų šalims padidinti savo paslaugų eksportą į Šiaurę ir susirasti darbą daugybei Ispanijos ir Italijos jaunuolių.
Profesorius Charlesas Wyploszas iš Antrosios pakopos studijų instituto Ženevoje
Po dviejų metų neatsakingo taupymo, kuris sukėlė nuspėjamą recesiją, kuri siautėja visoje Europoje, politikai pagaliau suprato, kad rinkėjai pyksta.
Jų buvo prašyta iškęsti deficito mažinimo skausmą, tačiau deficitus tapo dar sunkiau sumažinti recesijos metu, tad žmonės jaučiasi kentėję be reikalo.
Jie yra teisūs, tačiau nusivils.
Į bėdą pakliuvusioms šalims bus sunku, ar net neįmanoma, pasiskolinti tarptautinėje rinkoje. Šalys, kurios gali pasiskolinti, Vokietija, greitai auga ir jaučia užkrečiantį spaudimą iš darbininkų, kurių paklausa didelė.
Nenuostabu, kad politikai iš naujo atranda struktūrinių reformų naudą. Tačiau jos įsisavinimas bus labai labai lėtas.
Liūdna išvada – vienos pačios euro zonos narės yra praktiškai bejėgės.
Galima išleisti euroobligacijų tam, kad būtų padengtos išlaidos, apkarpyti mokesčius, arba ECB galėtų apdrausti naujai išleistas vyriausybių obligacijas, tačiau tai visiškai prieštarauja Angelos Merkel politikai.
Be šių priemonių, nematau nieko, ką dabar būtų galima padaryti.
