Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau iniciatorių, ketinančių senas ir apleistas gamyklas paversti ekonomišku gyvenamuoju plotu.Tačiau kad ir kaip patraukliai ši idėja kai kam skamba, nereikia pamiršti, kad lazda turi du galus.
Tai kelia vis daugiau visuomenės diskusijų, mat iš vienos pusės, perdarant senus vaiduoklius į loftą ne tik gražinamas miestas, bet ir elgiamasi ekologiškai: ne griaunat ir statant naują, o tiesiog rekonstruojant. Tokio būsto ir kaina atitinkamai mažesnė nei naujo.
Kita vertus, kiek ekologiška gali būti sena gamykla, kurioje galbūt ne vieną dešimtmetį buvo gaminamos kenksmingos žmogaus sveikatai medžiagos arba su jomis dirbama?
Nekilnojamojo turto kompanijos „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis sako pastebintis, kad per pastaruosius metus loftai Lietuvoje iš tiesų tapo madingi.
„Vieniems jie kelia susižavėjimą, kiti jų visiškai nevertina. Priklauso nuo žmogaus požiūrio ir poreikių: vieniems reikia ekonomiškų erdvių arčiau centro, kitiems – tradicinio buto su reglamentuota garso izoliacija, vaikų žaidimo bei automobilių statymo aikštelėmis kieme“, – sako jis.
S. Vagonis mano, kad specifinių lietuviškų loftų, kurių plotas dažnai nesiekia 100 kv. metrų, išpopuliarėjimą lėmė daugiau ne paklausa, o pasiūla.
„Negyvenamųjų patalpų savininkai, nežinantys, ką daryti su sena gamykla, įvairių terminų yra verčiami kažką su tais pastatais daryti. Jiems pasirodo labai patrauklu patalpas perdaryti ir apgyvendinti – juk visuomet gyvenamieji plotai labiau perkamesni nei negyvenami“, – kalbėjo jis.
Juridiškai loftas – negyvenamoji patalpa
Vis dėlto nekilnojamojo turto specialistas pastebi ir tam tikrų niuansų, pavyzdžiui, kad gamyklos net ir jas apgyvendinant dažniausiai juridiškai lieka negyvenamosios paskirties pastatai. Tai reiškia, kad jiems netaikomi tokie reikalavimai, kaip gyvenamosioms patalpoms.
„Faktiškai, jeigu žmonės pastate nuolat gyvena, jis turėtų būti laikomas ir tikinamas kaip gyvenamasis pastatas, tačiau, kol valdžia nepriims tokių nutarimų, nei higienistai, nei savivaldybės papildomų darbų sau prisiimti nenorės“, – mano jis ir priduria, kad žmonės tuo metu ir toliau remsis kaina: „Ekonominio pakilimo metu, kai buvo lengva pasiimti paskolas net ir neturintiems savų santaupų, žmonės pirko ne tą, ką galėjo, o tą, ką norėjo. Dabar yra perkama atsižvelgiant į finansines galimybes.“
Kainos
Loftai už tokios pat kvadratūros naujos statybos butus panašioje miesto vietoje gali kainuoti nuo 30 iki 50 proc. pigiau. S. Vagonis pabrėžia, jog nereikia pamiršti, kad lofto savininkas, kaip negyvenamojo ploto valdytojas, turės mokėti turto mokestį, kuris, tiesa, labiau simbolinis, todėl didelių finansinių sunkumų sukelti neturėtų.
Kompanijos „Penki kontinentai“ tvarkyti pradėtoje Vilniaus gamykloje „Kuro aparatūra“, kurioje turėtų atsirasti erdvės „Loft Town“, nekilnojamojo turto kainos, pasak idėjos vystytojo Aro Šilgalio, prasidės nuo 3,3 tūkst. litų už kv. metrą.
„Praėjusią savaitę jau pradėtos vykdyti pirmosios rezervacijos. Tuo tarpu prieš tai vykdytame projekte, šalia kuriamo „Loft Town“, per kiek daugiau nei kelis mėnesius sulaukėme klientų visiems loftams. Šiame projekte, vieno kv. metro lofto kaina siekė nuo 2,3 tūkst. iki 3,5 tūkst. litų“, – sako jis.
Loftų gerbėjams ir pirkėjams skirtos svetainės loftai.lt savininkas Egidijus Jarašūnas teigia, kad dažniausiai pirkdamas loftą, kurio kvadratinis metras kainuoja 3,2– 3,7 tūkst. litų, gauni atskirtas sienas, privestas komunikacijas, pakeistus langus, įdėtą antresolę, o visą apdailą kuri pats.
Jis sako matantis loftų paklausą ir kituose Lietuvos miestuose, ne tik sostinėje.
„Teko girdėti, kad Kaune kuriami loftai, jau praktiškai visi išpirkti. Jų kaina panaši kaip Vilniuje. Klaipėdoje, yra rekonstruojama gamykla, kurioje irgi planuojama daryti loftus. Panevėžyje kainos svyruoja nuo 600 iki tūkstančio litų už kvadratinį metrą, nors šiame mieste esantis pastatas dar tik ruošiamas loftų įkurdinimui“, – teigia pašnekovas.
Vilioja ir menininkus, ir verslininkus
E. Jarašūnas tvirtina, kad pasakyti, kiek tiksliai loftų yra Vilniuje – sudėtinga, kadangi daug jų yra įsirengę pavieniai žmonės.
„Mano manymu, šiuo metu Vilniuje yra apie 200–300 jau gyvenamų loftų. Netrukus Vilniuje turėtų atsirasti dar bent 100 laisvų loftų“, – skaičiuoja jis.
Anot A. Šilgalio, loftais domisi ne tik keistuoliai ir menininkai, bet ir jaunos šeimos, verslininkai, matantys loftą kaip gerą investiciją.
„Loftų kainos visame pasaulyje, stabiliai kyla. Tarkime šiandien Maskvoje yra parduodami loftai, kurių vieno kv. metro kaina prasideda nuo kelių dešimčių tūkstančių dolerių, o Londono ar Amerikos metropoliuose jos dar didesnės. Loftų kainų augimas pastebimas ir Skandinavijoje, kur tokio tipo būstai tampa itin populiarūs“, – teigė jis.
Pašnekovo nuomone, Lietuvoje augantį loftų populiarumą lemia patraukli kaina, mažos eksploatacijos ir išlaikymo sąnaudos, galimybė įsirengti būstą pagal savo norus ir galimybes.
Taršos tyrimai
Visi kalbinti specialistai pataria prieš perkant loftą pasidomėti gamyklos istorija: kiek laiko ji veikė, ką gamino, kada, kaip ir kodėl buvo uždaryta, kaip po to buvo prižiūrima ir pan. Specialistai perspėja, kad teritorijose, kuriose anksčiau veikė pramoninės įmonės, gali būti prisikaupę įvairiausių žmogaus sveikatai kenksmingų medžiagų – nuo sunkiųjų metalų iki toksinių medžiagų.
Loftų vystytojai tvirtina dar prieš pirkdami pastatus patys ne tik pasidomėję, bet ir atlikę reikiamus užterštumo tyrimus.
„Dar prieš įsigydami statinius „Kuro aparatūros“ teritorijoje naudojomės visais įmanomais tyrimais, nustatant aplinkos kokybę. Buvo išanalizuoti grunto, konstrukcijų, oro užterštumo duomenys. Gauti rezultatai atitinka visus keliamus reikalavimus“, – teigia A. Šilgalis.
Bendros investicijos į „Loft Town“ sieks daugiau nei 25 mln. litų, o poreikio valymo darbams nėra, sako A. Šilgalis ir priduria: „Asmeniškai nemanau, kad šiai dienai mūsų šalyje atsirastų bent vienas nekilnojamo turto vystytojas, kuris rizikuotų investuoti į nekilnojamo turto projektus, jei tik jų sėkmei kiltų bent mažiausia grėsmė.“
E. Jarašūnas sako, kad nors Lietuvoje turto vystytojai užterštų gamyklų vengia kaip velnias kryžiaus, būsimi lofto gyventojai dėl viso pikto turėtų prašyti pardavėjų dokumento, patvirtinančio, kad patalpos nekenksmingos, o dar geriau – patys užsisakyti patalpų tyrimą privačioje taršos poveikio aplinkai tyrimų bendrovėje arba Nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje (NVSPL), kur tiriant pagrindinius teršalus – lakiuosius angliavandenilius, amoniaką, gyvsidabrį, arensą, sumokėsite apie 280 litų.
NVSPL Cheminių tyrimų skyriaus vedėjas Virginijus Keturka sako, kad tyrimų kiekis neribojamas, todėl ir kainai lubų nėra.
„Paprasti tiriant patalpas yra paimami mėginiai iš keleto taškų. Tuomet jie tiriami, ieškoma pavojingų medžiagų. Susumavus visų mėginių rezultatus gaunamus objektyvus atsakymas. Tyrimų kaina priklauso nuo mėginių ir nuo medžiagų, kurias norima ištirti, skaičiaus“, – paaiškina specialistas ir pastebi, kad kol kas Lietuvoje dažniau tyrimus užsako ne būsimi turto savininkai, o vystytojai.
„Paprastai turto vysytyojai žino gamyklos istoriją, todėl aiškiai pasako, kokių medžiagų užterštumą reikia tirti. Vieni taupo labiau, todėl tiria tik pavojingiausias medžiagas, kiti labiau orientuoti į kokybę, todėl tiria daugiau ir tyrimams išleidžia didesnes sumas“, – sako specialistas.
V. Keturka pataria, kad tokiu atveju, jeigu tinke, lubose ar grindyse būtų rasta pavojingų žmogaus sveikatai medžiagų, paprasčiausia būtų tą tinką nuvalyti ir sienas padengti nauju. Tačiau specialistas sako, kad kol kas jo praktikoje tokių atvejų nepasitaikė.
Ekologinis aspektas
Ir vis dėlto, ar gali būti, kad kažkada veikusi kenksmingomis medžiagomis užteršta gamykla gali tapti ekologišku būstu, klausiame „Ekoinstituto“ vadovės Silvinijos Simonaitytės. Ji pakartoja anksčiau kalbėjusių specialistų prielaidas, kad tai priklauso nuo teritorijos.
„Šiaip dažniausiai Lietuvos gamyklos statytos sovietmečiu, jose naudotos grynos medžiagos – cementas, mediena. Kadangi nelabai buvo naudojama sintetikos, tai aš įvardinčiau kaip privalumą –pastatas kvėpuoja. Žinoma, jeigu pastato sienose, perdangose, konstrukcijose yra kenksmingų medžiagų ir jas norima apsidangstyti nepralaidžiomis medžiagomis, jokios naudos ir ekologijos iš to nebebus“, – mano ji.
S. Simonaitytė taip pat pastebi, kad perdarant gamyklą į loftus aplinkoje atsiduria kus kas mažiau atliekų nei statant naują pastatą. Taip pat ekologė pabrėžia, kas dažnai loftų vystytojai gamyklų teritorijas apželdina ir taip kuria gražesnę miesto aplinką.
„Žinoma, ekologiška idėja galima pavadinti ir tai, kad loftuose gyvena atviri, bendraujantys žmonės, šeimos, kažką nuveikiančios kartu“, – sako ji.
Pabaigai apie perspektyvas. Ar žmonės ir toliau romantizuos loftus ir spjaus į naujos statybos butus? „Aš manau, kad šiam klausimui atsakyti reikia laiko. Dar nėra nei vieno iki galo įrengto loftų projekto, kur žmonės į loftus keltųsi masiškai. Lygiai taip pat, kaip ir naujos statybos daugiabučiai leido žmonės kritiškiau žvelgti į statybos bendroves – vieni žmonės džiaugiasi naujais butais, kiti po keleto metų skundžiasi sudrėkusiomis sienomis ar atsiradusiais plyšiais – taip ir loftai gali arba paneigti arba patvirtinti skeptikų teiginius. Tačiau kad taip atsitiktų, reikia konkrečių pavydžių“, – mano S. Vagonis.
Aistė Almanaitė
