Mikrobiologas, buvęs biržos makleris Johnas Coatsas teigia, kad ekonominė situacija galėtų būti visiškai kitokia, jei laiku būtų prisiminta biologija.
Johno Coatso teigimu, dabar pernelyg dažnai, kalbant apie žmogų, jo kūnas atskiriamas nuo proto, tarsi tai būtų du skirtingi dalykai – protas sau, kūnas sau. Nors toks požiūris madingas, bet protas ir kūnas yra nedaloma visuma. Mes negalime kalbėti apie protą, ignoruodami jam siunčiamus kūno signalus. Ekonomikoje – tas pats, primena Johnas Coatsas. Manoma, kad noras rizikuoti žmonėms yra įgimtas. Tačiau mes taip sukurti, kad mūsų rizikos poreikis gali labai kisti. Jei mes susižeidėme, kūnas siunčia signalus, kad rizikuoti neverta. Jei mes labai alkani, kūnas siunčia signalą, kad reikia rizikuoti, nes kitaip – galas. Finansinė rizika taip pat labai stipriai priklauso nuo fizinės būklės. Tą Johnas Coatsas aprašė savo knygoje „Valanda tarp šuns ir vilko“ („The Hour Between Dog And Wolf“).
Pavojinga ar saugu?
Johnas Coatsas nemano, kad finansų rinkose kylanti tendencija, kuri vadinama „bulių rinka“, ir krentanti − „meškų rinka“, tampa tokiomis dėl kokių nors biologinių faktorių. Tačiau, jei biržos makleris kurį laiką gauna didesnį pelną, nei jo pelno vidurkis, ir tikisi dar didesnio pelno, testosterono kiekis jo organizme smarkiai padidėja ir noras rizikuoti jau tampa pernelyg didelis, kur kas sunkiau kontroliuojamas. Taip paprastai nutinka „bulių rinkoje“, kuri susijusi su didėjančiu investuotojų pasitikėjimu, augančiomis investicijomis ir tikėjimu, kad ateityje investavimo instrumentai brangs. „Meškų rinkoje“, kai akcijų rinkos kainos mažėja tam tikrą laiką, kartu pasikeičia ir investuotojų požiūris – vyravusį optimizmą keičia baimė ir pesimizmas. Tada stresas organizme daro savo darbą, noras rizikuoti labai sumažėja, o tai turi neigiamos įtakos ir rinkoms.
Johno Coatso teigimu, stresas labai stipriai veikia biržos maklerius, nepaisant to, kad jie sėdi prie kompiuterių ir žiūri į ekraną, kūno reakcija yra panaši į tą, kurią patiria banglentininkas, skriejantis labai didelės bangos ketera, ar kareivis, perbėgantis iš vienos apšaudomos priedangos į kitą – kyla kraujo spaudimas, padažnėja kvėpavimas, daugiau prakaituojama. Taip stresas tarsi ruošia mūsų kūną. Johnas Coatsas kalba, kad mūsų smegenys neanalizuoja informacijos kaip kompiuteris. Kompiuteris atlieka informacijos analizę, ir tiek. Jam nei šilta, nei šalta kokie rezultatai. Smegenys, analizuodamos informaciją, gautą iš jutimo organų, visada tikrina, kokios įtakos ta informacija gali turėti kūnui. Ar tai pavojinga, ar saugu. Jei pavojinga, tai koks pavojaus lygis. Knygų skaitymas, filmų žiūrėjimas irgi susijęs su smegenų reakcija į juntamus dalykus. Todėl vieną kartą nugara nubėga šiurpuliukai, kitą kartą suspaudžia širdį, o trečią kartą apima pyktis ar gailestis, nors iš esmės aplinkoje niekas nevyksta, mes tik skaitome ar žiūrime.
Testosterono kilpa
D. Britanijos Kembridžo universiteto neuropsichologas Johnas Coatsas tvirtina, kad sudėtingiausiose situacijose atsiduria tie, kuriems viskas sekasi. Jie pakliūva į savo pačių paspęstą testosterono kilpą ir galų gale viskas baigiasi labai liūdnai.
Prisiminkime ne taip seniai JAV nuvilnijusią bankų griūtį. Pamenate, kas buvo rašoma 2008 metais spaudoje rugsėjo mėnesį? „Pasaulio akcijų rinkose – juodžiausia diena per septynerius metus. Ketvirto pagal dydį JAV investicinio banko „Lehman Brothers“ pranešimas apie bankrotą nusmukdė pasaulio biržų indeksus. Tai JAV ir Europoje buvo juodžiausia diena po teroristinių išpuolių 2001 metais rugsėjo 11 dieną Niujorke ir Vašingtone.“
O pamenate, kas buvo rašoma šių metų pavasarį? „Didžiausias JAV bankas „JPMorgan Chase & Co“ per paskutines šešias savaites prarado 2 mlrd. USD (apie 5,3 mlrd. Lt) dėl rizikų valdymo klaidų.“ Vėl tas pats? Po gero šalto dušo, po rimčiausios amžiaus pamokos?
Johno Coatso teigimu, daug kas įvyksta dėl biržos maklerių, kurie pasijaučia nenugalimi, kaltės. Bankai makleriams suteikia vis daugiau įgaliojimų, vis daugiau laisvės, makleriai gauna vis didesnes premijas – tai sukelia euforiją, neribotos galios jausmą, smarkiai padidina norą rizikuoti ir dalyvauti itin rizikinguose projektuose, kurie, sėkmės atveju, duotų tikrai neblogus pelnus. Johno Coatso teigimu, jei bankų savininkai būtų išmanę žmogaus biologiją, jie tokias tendencijas turėjo stabdyti, įvesdami ką nors panašaus į priverstinę „lietaus“ pertrauką lauko teniso turnyre. „Teniso aikštelėse dažnai būna tokių situacijų: vyksta turnyras, žaidžia panašaus pajėgumo varžovai. Rungtynių metu akivaizdu, kad vienas tenisininkas yra neabejotinas kovos lyderis, matosi, kad jis pats yra 100 proc. užtikrintas, kad kovą laimės. Staiga užklumpa lietus ir varžybos kuriam laikui nutraukiamos. Per tą pertrauką biologinis organizmas persikrauna kaip kompiuteris ir... po pertraukos į aikšteles grįžta vėl lygiaverčiai varžovai ir vėl viskas prasideda iš pradžių. Bankuose tiems makleriams, kuriems ilgą laiką labai sekasi, taip pat reikia priverstinių „lietaus“ pertraukų. Trijų savaičių pertrauka būtų labai naudinga“, – teigia Johnas Coatsas.
Kitas būdas galintis sumažinti rizikos laipsnį, pasak Johno Coatso, yra personalo įvairovė: vienoks kolektyvo biologinis aktyvumas tuomet, kai dirba tik jauni ir vežlūs vyrukai, ir kitoks, kai kolektyvą sudaro įvairaus amžiaus vyrai ir moterys.
Įvairios sąsajos
Biologiją sieti su ekonomika pastaruoju metu gana madinga ir greičiausiai net naudinga. Tą daro ne tik mūsų minėtas Johnas Coatsas. JAV, Niujorke, sparčiai vystosi Naujojo ekonominio mąstymo institutas (Institute for New Economic Thinking). Šioje George‘o Soroso finansuojamoje įstaigoje bandoma ekonomistus suvienyti su biologais, neurologais, antropologais ir istorikais. Visa tai tam, kad „ekonomika būtų mažiau dogmatiška, labiau atvira, kad ją galėtų nagrinėti kiti mokslai“.
Tačiau ekonomikos ir biologijos sąsajos nėra tokios tiesioginės ir aiškiai suvokiamos. Todėl į Johno Coatso mintis žvelgiama atsargiai. Tas atsargumas būdingas ekonomikos mokslui. Pamenate laiką prieš krizę? Niekas tada jokios krizės neprognozavo. Tik vienetai kalbėjo, kas bus krizė. Dabar visi prognozuoja antrą krizę. Tik vienetai kalba kitaip (na, iš tikrųjų ne vienetai, gerokai daugiau turi kitą nuomonę – krizė pamokė, kad niekas nieko iš anksto nežino, kad gali būti visaip). Abiem atvejais ta kita nuomonė yra pernelyg drąsi, o sena gera patarlė sako, kad „atsarga gėdos nedaro“.
Bet gal Johnas Coatsas yra teisus? Atsakysiu atsargiai: ko gero.
