Privalomas lėšų kaupimas būsto remontui, valstybės remiamų asmenų balsas už renovaciją ir sankcijos – ekspertai pateikia trijų žingsnių planą, kad vyktų renovacija, ir sako, jog tai anaiptol ne raketų mokslas, užtenka sekti kaimynų pavyzdžiu.
Lenkijoje, Augustave, 120 daugiabučių kooperatyve gyventojų sutaupytomis lėšomis nuo 1998 metų atnaujintas 51 namas, o iki 2015-ųjų planuojama renovuoti visus. „Pirmaisiais metais už šilumą elektrinei mokėjome 2,36 zloto (1,93 lito) už kvadratinį metrą, o 2012-aisiais vidutiniškai 2,12 (1,73 lito) zloto, nepaisant to, kad pati šiluma ir jos tiekimas pabrango apie 80 proc.“, – sako kooperatyvo pirmininkas Zladislawas Szorcas.
Gyventojai kaupia po 0,85 zloto (0,69 lito) namo remontui ir į centrinio šildymo fondą – po 2,60 zloto už kvadratinį metrą kas mėnesį bei atgauna skirtumą nuo 2,60 (2,13 lito) ir 2,11 (1,73 lito) zloto. Per metus kooperatyvo daugiabučio atnaujinimo darbams surenkama maždaug 2 mln. zlotų (1,64 mln. litų), iš nuosavų lėšų kasmet atnaujinama po 5 pastatus. Z. Szorcas sako, kad gyventojai neėmė kredito ir nesinaudojo ES fondų parama. Esą, jei daugiabutis imtų paskolą, ją grąžinti galėtų per 13 metų ir gautų 20 proc. valstybės paramą.
Gera valia netaupys
Augustavo miesto burmistras Kazimierzas Kožukovskis aiškina, kad renovuoti būstą ir taupyti šilumą gyventojus paskatino Lenkijos Vyriausybės sprendimas dar 1998 metais naikinti dotacijas šildymo išlaidoms.
„Vyriausybė buvo nustačiusi, pavyzdžiui, 2 litų tarifą visiems gyventojams nepaisant jų pajamų, tačiau šilumos gamintojų sąnaudos buvo 3 litai. Valstybė šilumos gamintojams ir tiekėjams primokėjo tą litą. Bet tada dingsta prasmė taupyti. Dabar nepamatysite atidarytų langų, o tada galėjau paklausti, kiek matėte uždarytų. Tai buvo radikalus žingsnis, paskatinęs visus skaičiuoti ir taupyti“, – aiškina burmistras.
K. Kožukovskis įsitikinęs, kad Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, jei kiti būdai nepadeda, reikia radikalių sprendimų. Jis įsitikinęs, jog valdžia reikalinga, kad priimtų ir nepopuliarius sprendimus, taigi, Lietuva turi atsisakyti kompensacijų šildymo išlaidoms ir rasti kitų būdų, kaip skirti paramą socialiai remtinoms šeimoms.
„Energetikos konferencijoje Vilniuje 2006 metais minėjau, kad jei Lietuvos teisėje nebus padaryta radikalių pokyčių, šilumos sistemų modernizavimas tiesiog beprasmiškas, – aiškino jis. – Niekada nepriversime ir neįtikinsime nieko taupyti gera valia. Toje konferencijoje buvo viceministrė, atsakinga už šilumos procesus, taigi, uždaviau jai klausimą, kiek pastatų pastaraisiais metais buvo modernizuota Lietuvoje. Ji paminėjo skaičių, o aš pasakiau: vien Augustave apšiltinome daugiau pastatų negu visoje Lietuvoje. Bet kai sužinojau, kaip atrodo mokėjimo už šilumą sistema, supratau, kad net tai – pakankamai daug.“
Parama ne radiatoriams
„Dabar galiojanti sistema, kai lengvatos ir kompensacijos už šildymą mokamos neskatinant žmonių, o priešingai – atstumiant juos nuo renovacijos, modernizavimo, yra ydinga. Valstybė turi aiškiai pasakyti, kada kompensacijų neliks. Aplinkinėse šalyse gaunamos bendros kompensacijos arba išmokos socialiai remtinoms šeimoms, bet tokių kompensacijų už šildymą nėra, – dėsto Nacionalinės pastatų administratorių asociacijos vadovas Vytautas Turonis.
Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidentas Juozas Antanaitis taip pat įsitikinęs, kad gyventojams reikia kitokių paramos programų.
„Ydingas dalykas ne tik tiesioginės kompensacijos už šildymą, bet ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata. PVM sumažinimas iki 9 proc. remia turtingus žmones, didelių butų savininkus. 9 proc. PVM nieko nereiškia gaunantiesiems šildymo kompensacijas ar gyvenantiems ne didesniuose kaip 60 kv. metrų senos statybos butuose“, – dėsto jis.
Pašnekovo teigimu, reikia kaupti lėšas ir kompensuoti ankstesnes gyventojų investicijas būsto efektyvumui didinti. „Namas turi būti sutvarkytas, nesvarbu, ar yra modernizacijos programa. Savivaldybėse turi būti statybų inspektorių, kurie kaip Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje ar Slovakijoje tikrina, kas nepadaryta. Olandijoje surašo aktą, įspėja ir trečio karto nebūna. Atvažiuoja savivaldybė, namą sutvarko ir pateikia sąskaitą organizacijai, o žmonės renka pinigus, – pasakoja J. Antanaitis. Savivaldybės turi kontroliuoti, ar administratoriai sudaro darbo planus, kiek laiko turi jiems atlikti. Kai žmonės pradės rinkti pinigus savo gerovei, atsiras nuosavybės jausmas. Skiriasi tie namai, kurie pastatė iš kooperatyvo ir kurie gavo už dyką.“
V. Turonio teigimu, daugiabučių gyventojai turi kaupti po mažiausiai 0, 50 lito už kvadratinį metrą kas mėnesį. Be to, valstybė turėtų remti ne būsto atnaujinimo investicijas, bet fiksuota parama pagal plotą skatinti pasiektą energetinio efektyvumo rezultatą. Tiesa, atnaujinus D klasės remti nereikėtų, nes šiai kategorijai priskiriama didžioji dalis senos statybos daugiabučių.
„Prisiminkime, kas vyko prieš 5–6 metus, kai buvo remiamas procentas nuo samatos: visi stengėsi ją pūsti kaip galima daugiau. Tada daugiabučio modernizavimas, kuris dabar atsieitų apie 800 tūkst. litų, kainavo maždaug 1,5 mln. litų, – aiškina jis. – Statybų sektorius buvo žymiai išaugęs, bet didele dalimi ir dėl to, kad daugiabučių gyventojai arba organizatoriai į samatas stengdavosi sukišti įvairių darbų, kuriuos paslėpdavo po šilumos taupymo darbais. Nors sakydavo, kad parama 50 proc., realiai ji šilumą taupančioms priemonėms būdavo didesnė.“
Nenorintys – už
„Reikia aiškiai pasakyti, kad savivaldybių bei kompensacijas gaunančių būstų balsai turi būti automatiškai įskaitomi, kaip remiantys modernizavimo projektus, nes jiems vienaip ar kitaip kompensuojamos modernizavimo sąnaudos, – teigia NPAA vadovas. – Panašaus pragyvenimo lygio aplinkinėse šalyse – Lenkijoje, Slovakijoje – modernizavimas sėkmingai vyko būtent šiomis priemonėmis. Prielaidos buvo šiek tiek skirtingos, bet rezultatas tas pats. Nereikia išrasti dviračio ir konstruoti raketų.“
Būsto rūmų prezidentas tikina, kad pirmiausia reikia įvertinti, kuriems namams kokių remonto darbų reikia, o ne iš akies spręsti, kad 37 tūkst. iš 40 tūkst. senos statybos daugiabučių reikalinga skubi renovacija.
„Dabar esu Vilniaus miesto tarybos narys ir kalbuosi su Vilniaus miesto butų energetikos departamentu: pasakykite, kiek namų, kada jie pastatyti, kokios būklės, kiek reikės lėšų jų remontui, kada keisti vamzdynus, bet niekas nieko nežino. Visada siūlome vietoj 28 milijonų viešinimo darbams skirti porą milijonų inventorizuoti namams“, – skaičiuoja J. Antanaitis.
Pašnekovas pripažįsta, kad Augustavo pavyzdžio Lietuvoje pritaikyti negalima, nes veikia ne kooperatyvų, o namų bendrijų sistema, kurioje vienas namas prilyginamas vienai bendrijai. Anot jo, reikia skatinti ir renovacijos iniciatorius, kurie bijo gyventojų pasipriešinimo. „Programos ruošiamos nesitariant su jau atlikusiais darbus žmonėmis: viskas daroma kabinetuose, kurių darbuotojai, nors ir puikūs teisininkai, statybininkai, projektuotojai, nežino tikrosios Lietuvos padėties ir nieko negali padaryti. Reikia, kad visos grandys būtų suinteresuotos“, – įsitikinęs J. Antanaitis.
Faktai: Daugiabučių modernizavimas Lenkijoje
Augustave po renovacijos vidutiniškai sutaupoma 30 proc. šilumos energijos, vidutinė šildymo kaina 2012 m. siekė 2,11 zloto (1,73 lito) už kv. metrą
Galinių sienų šiltinimas kooperatyvo namams per metus kainuoja apie 1,5 mln. zlotų (1,23 mln. litų), maždaug 200 tūkst. zlotų (164 tūkst. litų) skiriama langams ir stogų šiltinti. PVM tarifas Lenkijoje siekia 23 proc., lengvatinis tarifas – 8 proc. Šildymui netaikoma jokia PVM lengvata
Butuose ant radiatorių taisomi termostatiniai vožtuvai, leidžiantys reguliuoti šilumą. Kiekvienas gyventojas moka už savo suvartojamą šilumos energiją. Kai lauke yra 14 laipsnių šilumos, energijos tiekimas šilumos mazguose sustabdomas.
Valstybė 50 proc. remia renovaciją, jei modernizavus būstą šilumos vartojimas sumažėja 40 proc.
