Lietuvos transportininkus pastaruoju metu neramina privalomojo vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo (TPVCA) įkainių didėjimas, be to, kai kurios draudimo įmonės ėmė nebemokėti žalų. Negano to, padažnėjo nusiskundimų dėl „žaliosios kortos“ (vairuotojų civilinės atsakomybės draudimas užsienyje – aut. pastaba), mat draudimo bendrovės, sužinojusios, kad transporto priemonė bus eksploatuojama užsienyje, taip padidina kainas, kad „žalioji korta“, kuri turėtų būti išduodama nemokamai, itin pabrangsta – suma kartais siekia net iki 10 000 Lt.
Nemokamai neišduoda „žalios kortos“ poliso
Į redakciją paskambinęs, tačiau nenorėjęs prisistatyti vežėjas informavo, kad susiduria su draudimo bendrovių savivale dėl „žalios kortos“ išdavimo. „Draudimo bendrovės, kurioje esame apdraudę savo įmonės automobilius, draudimo agentas mums nedavė „žalios kortos“ nemokamai, nes jis materialiai suinteresuotas gauti atitinkamą procentą iš draudimo bendrovės. Dabar mes už sunkvežimį mokame apie 600 Lt per metus, o jeigu paprašytume, kad duotų ir „žalią kortą“, tektų mokėti apie 5000 Lt per metus. Įsivaizduojate koks tai skirtumas? Kaina išauga 8 kartus. O jeigu įmonės parką sudaro 100 ar 500 automobilių? Čia sukasi itin dideli pinigai. Lietuvoje yra apie 20 000 krovininių automobilių, atliekančių tarptautinius gabenimus, tad jeigu iš kiekvieno pelnomasi neteisėtai gaunant po 4000–5000 Lt, tai kokie skaičiai gaunasi. Ogi – 80–100 mln. Taigi įsivaizduokite, koks yra draudimo bendrovių intereso dydis? Už tokius pinigus galima bet ką užčiaupti, todėl aš kategoriškai atsisakau, kad straipsnyje būtų minima mano pavardė ar įmonės pavadinimas“, – konstatuoja vienas iš Vilniaus vežėjų.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje nurodoma: „Draudėjui pageidaujant, kad jam pagal sudarytą ar sudaromą įprastinę draudimo sutartį būtų suteikiama draudimo apsauga žaliosios kortelės sistemai priklausančiose užsienio valstybėse, draudikas draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis papildomai draudėjui išduoda žaliąją kortelę. Jei žaliojoje kortelėje nurodoma, kad ji galioja tik ES valstybėse narėse ir Šveicarijos Konfederacijoje, tokia žalioji kortelė draudėjui išduodama nemokamai“.
Taigi, išanalizavus anksčiau aptartą transporto bendrovės atvejį ir minėto įstatymo 6 straipsnio 6 dalį, matyti, kad įvyksta prasilenkimas tarp įstatymo ir realios draudimo bendrovių praktikos. Užuot išdavę „žaliąją kortą“ nemokamai, sužinoję, kad transporto priemonė važinės ne Lietuvoje pareikalauja kelių tūkstančių litų įmokos. Vadinasi, „žalioji kortelė“ tampa brangia preke, o ne nemokamu įrankiu, palengvinančiu žalų administravimą.
„Suprantama tai, kad kai „žaliojoje kortelėje“, išduodamoje Lietuvoje atsiranda įrašas, kad ji suteikia draudiminę apsaugą ir Rusijoje, draudimo bendrovė gali teisėtai reikalauti sumokėti bet kokio dydžio sumą už „žalios kortos“ išdavimą, nes tai nesikerta su įstatymu. Labiausiai piktina tai, kad tą pačią kainos kėlimo praktiką taiko ir 99 proc. kitų atvejų, t.y. kai transporto priemonė eksploatuojama ES valstybėse ir Šveicarijos Konfederacijoje. Štai kur apgavystė ir lupikavimas – neišduodamas „žalios kortos“ polisas, o išduodamas tik paprastas“, – apie draudikų savivalę kalba nenorėjęs prisistatyti vežėjas.
Pasiteiravome Transporto priemonių draudikų biuro vadovo Algimanto Križinausko, ar jam žinomi tokie draudimo bendrovių savivalės atvejai. „Jei kalbame apie ES ir Europos ekonominės bendrijos (EEB) valstybes, tai jokių diskusijų negali būti, juolab, kad ir įstatyme įvardinta, jog „žalioji korta“ turi būti išduodama nemokamai. Tai priedas, palengvinantis žalų administravimą. Draudikai turi teisę papildomai paimti įmoką, jei klientas nori važiuoti ne į ES ir EEB valstybes“, – patvirtina A. Križinauskas.
Pašnekovas akcentuoja, kad visų ES ir Europos ekonominės erdvės valstybių nacionaliniai draudimo dokumentai, tarkime, lietuviškas, šveicariškas, vokiškas polisas, netgi be jokios „žalios kortos“ dengia visą ES, todėl „žalioji korta“ yra tik kaip patvirtinimas, kad būtų lengviau reguliuoti žalas pagal tam tikras taisykles. „Tai nėra kažkas ypatinga. Net jeigu nėra „žalios kortos“, bet kurio nacionalinio dokumento užtenka, kad būtų padengta rizika. Todėl teiginys, kad „žalioji korta“ išduodama nemokamai, yra labai sąlygiškas, juk už nacionalinį dokumentą (privalomojo draudimo polisą) imami pinigai, o „žalioji korta“ – tik papildomas popierėlis, kurį pažįsta ir pripažįsta kitos šalys. Tai – tik patvirtinimas, kad toks draudimas yra nusipirktas“, – apibendrina A. Križinauskas. (Bus tęsinys).
Žydrė Dargužytė, Aliona Vasilevskaja
