Atlyginimų augimas toliau atspindi skirtingas sektorių atsigavimo tendencijas. Antai smarkiausiai darbo užmokestis padidėjo pagyvėjimą patiriančiame nekilnojamojo turto sektoriuje (10,5 proc.), valdžios įstaigose (6,4 proc.), žemės ūkyje (6,2 proc.) ir iš žiemos miego bundančiame statybų sektoriuje (5,6 proc.). Atsigaunantis vidaus vartojimas veikiausiai turėjo teigiamos įtakos didmeninės ir mažmeninės prekybos atlyginimų paūgėjimui 5,1 procento. Transporto sektoriuje, kuriam būdinga darbo jėgos trūkumo problema, darbo užmokestis padidėjo 4,5 procento. Labiausiai darbuotojų stokojantys sektoriai ateityje bus vis mažiau pajėgūs spręsti šią problemą atlyginimų kėlimu, o turės daugiau galvoti apie darbuotojų importą. Tuo tarpu pramonėje, kurios plėtra kai kuriose stambiose įmonėse ėmė šlubuoti, darbo užmokesčio didėjimo tempas taip pat šiek tiek sulėtėjo – iki 3,9 procento. Tiek pat sudarė informacijos ir ryšių kompanijų atlyginimų augimas, taip pat nuleidęs garą po ilgesnio plėtros laikotarpio.
Tuose sektoriuose, kurių atsigavimas dar nėra tvirtas, dažniau linkstama didinti ne pagrindinę atlyginimo dalį, bet dosniau atsilyginti premijomis ar vienkartinėmis išmokomis. Iš lėto daugėja pagrindiniame darbe dirbančiųjų ne visą darbo dieną, tačiau pokyčiai dar yra menki ir darbo rinka sunkiai skinasi kelią didesnio lankstumo link. Neveltui į šią sritį baksnoja užsienio investuotojai – „Investuotojų forumo“ šiemet atliktos apklausos duomenimis, keturi iš penkių investuotojų nurodė darbo santykių reguliavimą kaip vieną iš labiausiai tobulintinų sričių.
Iš kitos pusės, pasižvalgius po kaimynines šalis matyti, kad po darbo užmokesčio atoslūgio pokriziniu laikotarpiu, Lietuvos darbo jėga tapo santykinai dar pigesnė negu pagrindinėse mūsų šalies konkurentėse, su kuriomis varžomės dėl investicijų. Bene labiausiai šiuo požiūriu išsiskiria Estija – čia fiksuojamas ekonomikos nuosmukis, kurio vienas iš veiksnių yra ir pernelyg išsipūtusi vidaus paklausa. Tuo tarpu darbo užmokesčio augimo tempas Estijoje išliko spartus ir pirmąjį ketvirtį sudarė 7,3 procento. Tiesa, nedarbo lygis Estijoje taip pat buvo pastebimai mažesnis negu Lietuvoje – 8,5 procento.
Pagal pagrindinį scenarijų toliau augant Lietuvos ekonomikai, klostysis palankios sąlygos darbo užmokesčio didėjimui. Ankstyvuoju pokriziniu laikotarpiu Lietuvos darbdaviai buvo itin atsargūs ir 2-3 metus susilaikė ir nuo aktyvesnio darbuotojų samdymo, ir nuo ženklesnio atlyginimų kėlimo. Tai, pavyzdžiui, atspindi ir nefinansinių įmonių išlaidų darbo užmokesčiui ir pardavimo pajamų santykis, kuris 2004-2007 m. sudarė vidutiniškai 11,2 proc., o 2011-2013 m. nusistovėjo ties 9,5 proc. kartele. Nereikėtų skubėti kaltinti darbdavių godumu, kadangi įmonių pelningumas šiuo metu taip pat yra mažesnis. Pelno marža, 2004-2007 m. vidutiniškai siekusi 6,6 proc., 2011-2013 m. sudarė 4,5 proc. pajamų. Be to, minėtam santykiui įtakos turi ir mažesnis darbuotojų skaičius. Tuo tarpu dabar, kai didžiausi sunkumai atrodo įveikti, į nugarą alsuoja emigracijos pavojus, o atsigaunant ekonomikai atgyja „galvų medžioklės“ reiškinys, darbdaviai veikiausiai turės vis didesnę biudžeto dalį atseikėti samdomiesiems darbuotojams. Įžvelgiamoje ateityje – šiemet arba 2015 m. pradžioje – bus didinama ir minimali mėnesio alga (MMA), o tai taip turės teigiamos įtakos darbo užmokesčio statistikai.
