Darbuotojams, pasibaigus darbo dienai, turi būti užtikrinta teisė neatsakyti į vadovo ar darbdavio skambučius, elektroninio pašto laiškus, įsitikinęs Europos Parlamento (EP) Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas.
Kas pasikeistų?
EP Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto teigimu, kišimusi į darbuotojo poilsio laiką gali būti traktuojamas ne tik skambutis, elektroninis laiškas, bet ir trumpoji žinutė – visa tai gali sutrikdyti kokybišką darbuotojo laisvalaikį.
Taip pat komiteto teikiamoje rezoliucijoje sakoma, kad darbuotojo teisė būti nepasiekiamam po darbo valandų turi būti teisiškai įtvirtinta ne tik Europos Sąjungos teisės aktuose, bet ir kolektyviniuose darboviečių susitarimuose.
Jei tokia pataisa būtų patvirtinta, tai reikštų visišką darbuotojo nepasiekiamumą po darbo valandų.
Tai – išties reikalinga
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Rugienė sako, kad vien tik tai, kad tokia iniciatyva atsirado ant Europos Parlamento stalo, rodo, kad problema – aktuali, ir aktuali ne tik Europai, bet ir Lietuvai.
„Lietuvoje dėl to mes irgi turime ganėtinai rimtą padėtį – daug žmonių išeina į nuotolinį darbą, bet iki galo nežino, kaip derinti darbo ir poilsio ritmą. Nemažą stresą turėjome pavasarį – nors dar nuotoliniu darbu nesinaudojo didelė dalis gyventojų.
Tuo metu dabar vis daugiau ir daugiau pareigybių jungiasi į nuotolinį darbą ir bent šiuo metu taip atrodo, na, mes taip prognozuojame, kad kai kurios pareigybės ir nebegrįš į biurus – liks dirbti per nuotolį“, – esminius pastebėjimus įvardija I. Ruginienė.
Konfederacijos pirmininkė taip pat prideda ir tai, kad kiekviena darbovietė, kurioje darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, turi turėti patvirtintą nuotolinio darbo tvarką.
„Tokiame dokumente turi būti detaliai aptartas darbo ir poilsio režimas dirbant namuose, darbo priemonių suteikimo tvarka. Esminis dalykas, kas nutinka, kai dirbama namuose – galima individualiai dėliotis savo režimą. Galbūt vieniems norisi ilgiau pamiegoti ryte, bet ilgiau prie darbų pasėdėti vakare.
Todėl kai darbuotojai pradeda individualiai dėliotis savo režimą, tampa nebeaiškus jų darbo grafikas ir išeina, kad jie dirba 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę. Tada išeina, kad darbuotojas neturi nei pietų, nei paprastų pertraukėlių ir dirbama nuolat“, – pastebėjimais dalinasi I. Ruginienė.
Profesinių sąjungų atstovė taip pat iškelia dar vieną, jau pavasarį atsiradusią problemą – perdegimų skaičių, o dabar, maždaug po Naujųjų, I. Ruginienės teigimu, tai gali vėl kartotis.
„Todėl tas aiškus pasakymas, įtvirtinimas, kad po darbo valandų galima nekelti ragelio ar nedirbti savaitgalį, reikalingas, kad namuose būtų dirbama taip pat, kaip dirbama ofise.
Svarbu suprasti, kad net ir dirbant namuose, egzistuoja pietų pertrauka, trumpesnės pertraukėlės ir aiški darbo pabaiga – kai esi nebe darbe, o bendrauji su šeima ir rūpiniesi savo asmeniniais reikalais“, – įsitikinusi I. Ruginienė.
Tokia teise abejoja
Darbdavių konfederacijos prezidentas Danukas Arlauskas į tokio įstatymo registravimą žvelgia abejotinai.
„Mano supratimu, Europos Parlamentas lenda į sritį, kuri neturėtų būti jų reguliavimo srityje – tai reikėtų spręsti nacionaliniame lygyje. Todėl, kad kiekvienoje šalyje yra labai skirtinga kultūrinė aplinka, skirtingos tradicijos, o dabar norima tai unifikuoti.
Aš manau, kad šie dalykai susitvarkytų puikiai ir savaime. Nemanau, kad Lietuvoje darbdaviai nėra jie kokie nors vergvaldžiai ar šunsnukiai, kurie įžūliai ir nepagarbiai elgtųsi darbuotojo atžvilgiu. Todėl nemanau, kad yra tikslinga visus nukirpti pagal vieną kirpimą“, – sako D. Arlauskas.
Jis įsitikinęs, kad tikrai nutinka „ekstra“ atvejų, apie kuriuos darbuotojai turi būti informuoti net ir nedarbo metu.
„Tarkime, kai įmonėje yra kokia avarija, kažkas žuvo ar mirė, o visi atsijungę. Yra vis tiek protingumo kriterijai – joks darbdavys juk neskambinės naktimis, sakydamas „nepamiršk rytoj ateiti į darbą“. Tai, na, man atrodo, kad su šituo bus pridaryta bėdų“, – įsitikinęs D. Arlauskas.
Darbdavių konfederacijos prezidentas prideda ir tai, kad šiandien dauguma naujai besikuriančių ar atsinaujinančių įmonių pereina iš vertikalių – vadovo-darbuotojo – darbinių santykių į horizontalius – kolegiškus darbo santykius.
„Todėl, tokio įstatymo akivaizdoje, tampa ir nebeaišku, nuo ko reikėtų atsijungti – nuo generalinio direktoriaus, prezidento, ar savo tiesioginio vadovo? Tokiu būdu mes kaip tik pakertame tai, ko siekiame – socialinę partnerystę, darbuotojų bendradarbiavimą, tarpusavio pasitikėjimą.
Prieš darant tokį darbą, reikėtų atlikti analizę – paklausti žmonių, ar tokia problema yra, ar jus darbdavys terorizuoja, ar iš tiesų jaučiate darbovietėje tą įtampą – kiek yra tokių, kurie tuo skundžiasi?“, – savo poziciją išsako D. Arlauskas.
