Turbūt visi sutiksime su tuo, ką pastaruoju metu ne kartą įvairiose auditorijose kalbėjo ir A. Kubilius, ir I. Šimonytė: Lietuvą išgelbės eksportas. Jei mes, visuomenė, norime gyventi turtingai, turime gaminti tai, ką galėtume parduoti užsienio rinkose. Pageidautina jau dabar ir ateityje.
Šį trumpalaikį ir ilgalaikį Lietuvos TIKSLĄ (dėl kurio, kaip minėjau, niekas nesiginčija) prisiminiau netyčia nugirdęs TV diskusiją (LRT „Paskutinis klausimas“). Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pasakė, kad populiariausios šiemet specialybės tarp pirmakursių buvo (ne eilės tvarka):
vadyba,
medicina,
teisė,
politikos mokslai.
Man tai buvo naujiena, nes šių metų poreforminių pirmakursių stojimo rezultatų neteko matyti (gal ką praleidom?).
Ar nėra prieštaravimo tarp to, kad „reikia ką nors eksportuoti“, ir tarp to, kad „lai studijų reikalingumą apsprendžia rinka“?
Tarkime, kad dalis būsimų medikų dirbs vaistų/sveikatos įrangos gamybos srityje, valio. Tarkime, dalis vadybininkų užkurs biznius, kurie gamins kažką užsieniui, valio valio. Tarkime, kad įvyks stebuklas ir aukštosios mokyklos, iki šiol gaminusios vadybininkus biurams ir darbo biržoms, staiga ims juos gaminti gamykloms. Duokdie. Tačiau kaip eksportą (Lietuvos konkurencingumą) didins teisininkai ir diplomatai/valdininkai? Raštais ir kalbomis?
Ką mes eksportuosime? URM’o diplomatus su jų šeimos nariais?
„Jeigu verslas nesuranda sau sėkmingų verslo sričių, rinkų, jei verslas nesugeba pasinaudoti priemonėmis, mes už verslą to nepadarysime” (A. Kubilius, 2009-09-09)
Tikrai už verslą rinkų nesurasite, Premjere, ir nebeieškokite. Jei patys naujų rasim, tuomet galėsite įteikti kokį prestižinį apdovanojimą, pagerbti. Į iškilmingą konferenciją galės sugužėti iškilūs teisininkai, diplomatai, visokio plauko valdiškų departamentų direktoriai ir kiti svarbūs Lietuvai asmenys. Svarbiausia, prestižiškai išsilavinę.
Kaip žinia, Premjeras yra išsakęs siekį valstybę valdyti kaip pasaulinio lygmens privataus verslo kompaniją. O privačioje kompanijoje, net ir ne pasaulinio lygio, vadovas nekiš pinigų į tas sritis, kurios įmonei neneša naudos. Leis žmones tik į tuos seminarus, mokymus, kurie padės užkamšyti kompetencijos spragas, kurios trukdo uždirbti dabar arba gali trukdyti ateityje. Nebent dalis mokymų bus finansuojama ES lėšomis… Bet valdininkai, diplomatai, teisininkai univerkėse yra kepami troškinami, deja, už litus, ne eurus.
Ir dar. Privačioje kompanijoje visi veiksmai idealiu atveju yra subordinuojami į įmonės pagrindinį tikslą. Kai atsiranda dilema ir tenka rinktis, žiūrima į pagrindinį tikslą. Kitas žingsnis – matavimai… TV laidoje buvo gražu žiūrėti, kaip skirtingose barikadų pusėse stovintys pašnekovai bandė aiškintis, ar pavyko švietimo reforma, ar nepavyko. Visi teisūs, nes kaip matuoti reformos pasiekimus, susitarta nebuvo.
Su švietimo reforma, panašu, gavosi taip: priėmė A. Kubiliaus bendrovė praktikantą G. Steponavičių personalo vadybininku, tai šis paklausė, ko darbuotojai norėtų mokytis, ir išleido visus už „valdiškus“ pinigus plėsti jerundicijos. Dabar smulkieji akcininkai (Seimo opozicija) bando tą praktikantą atleisti, bet ir tūpam aišku, kad neklystančio menedžmento nepajudinsi. Juk nei nužudė ką, nei papjovė, nei išprievartavo.