Interviu BNS jis pasidalijo savo įžvalgomis apie skaidrumą ir konkurenciją bankų sektoriuje, pandemijos sukeltus pokyčius finansų sektoriuje bei mintimis, kaip gali keistis paslaugos klientams.
„Kalbant apie kovą su pinigų plovimu, manau, kad Baltijos šalys tebekenčia nuo reputacinės žalos (...) Nors jų taikomos priemonės ir rimtos pastangos yra turbūt aukščiausio lygio pasaulyje. Baltijos regionas galėtų būti vertinamas kaip etalonas šioje srityje“, – kalbėjo „Citadele“ banko vadovas.
Pone J. Akerblomai, koks jūsų požiūris į dabartinę ekonomikos būklę Baltijos šalyse?
Tai priklauso nuo to, į ką žvelgiame, – ar į ekonomiką apskritai, ar į asmeninę padėtį. Ekonomikos požiūriu Baltijos šalims sekasi gerai. Netgi stebėtinai gerai, turint omenyje griežtus uždarymus ir kitas priemones, skirtas visuomenės sveikatai apsaugoti.
Tačiau asmeniniu požiūriu čia turbūt yra dvi stovyklos: viena visuomenės dalis priėmė skiepus ir traktuoja tai kaip priemonę judėti į priekį, tačiau kita grupė žmonių nemano, kad tai yra išeitis. Ir manau, kad tai suskaidys visuomenę dar labiau. Dėl to esu susirūpinęs, nes Baltijos šalims dabar reikia vienybės – ne vien kiekvienoje iš jų, bet ir kaip visoms trims valstybėms, nes tai sustiprintų regioną. Maži regionai labai priklauso nuo išorės pasaulio ir čia reikia, sakyčiau, visų turimų pajėgumų.
Ką manote apie dabartines žemas palūkanų normas. Ar Europos Centrinis Bankas turėtų jas padidinti? Kada tai galėtų įvykti?
Niekada nebuvau neigiamų palūkanų normų gerbėjas. Manau, kad neigiamos palūkanos yra tai, ko žmonės iki galo ir negali suprasti. (...) Mes kai kur matome, kad bankai reikalauja mokesčių iš savo klientų už indėlius, tai juk neturi jokios prasmės. Aš norėčiau matyti tokią palūkanų aplinką, kurioje jos yra dešinėje nulio pusėje. Tačiau nemanau, kad bus galima išvysti pastebimą padidėjimą palūkanų normose per artimiausius porą metų. Nežinia, kas nutiks po penkerių ar dešimties metų – tai per tolimas laikas svarstymams, bet bent jau išeiti iš neigiamų palūkanų normų srities – tai būtų pradžia.
Ir ypač dabartinės infliacijos kontekste?
Būtent. Tačiau manau, kad ir infliacija yra šiek tiek apgaulinga. Turiu galvoje, ar ji laikina, ar ilgalaikė? Kas iš tiesų ją skatina? (...) Mano nuomone, vertėtų palaukti dar bent pusmetį, kad žinotume, kur viskas krypsta.
Kalbant apie nekilnojamojo turto rinką, Lietuvoje kainos smarkiai išaugo, ar matote rizikų, gal artėjame prie kainų burbulo?
Numatomi kai kurie reguliavimo pokyčiai Lietuvoje (dėl antrosios būsto paskolos – BNS) (...) Manau, kad tai nėra blogas dalykas, tačiau kaip ir su kiekvienu reguliavimu sunku suprasti efektą kol taisyklės nėra įdiegtos. Mano supratimu, gerai, jog Lietuvos visuomenė turi ambicijų pagerinti savo gyvenimo sąlygas, arba, jei kalbame apie verslą, komercinius standartus. Ambicijos yra gerai, o štai godumas – blogai. Ir godumą yra labai sunku reguliuoti.
Manau, kad daug kas priklauso nuo kiekvieno žmogaus – kas yra racionalu? Jeigu dirbu, turiu pajamų, – reinvestuoti ir pasigerinti buitį yra vienas dalykas, tačiau panaudoti lėšas ir galimai spekuliuoti su dviem, trim ar keturiais nuosavybės vienetais – tai gali atsipirkti, bet gali nuvesti priešinga kryptimi. Tad tai šiek tiek susiję su socialine disciplina.
Ar lėšos yra lengvai pasiekiamos verslui Baltijos šalys? Kokia jūsų banko politika šiuo klausimu?
Mūsų filosofija yra skolinti stabilioms bendrovėms, ir mes visuomet stebime bendrovės rodiklius per visą ciklą – kaip jai sekasi palankiu metu, ir kaip atėjus sunkiems laikams. Pažvelgus į dabartinę situaciją kai kuriuose sektoriuose matyti didelis neapibrėžtumas dėl ateities. Akivaizdu, kad prieiga prie kapitalo ir finansavimo tiems sektoriams kur kas sudėtingesnė. Todėl ir sakau: reikia permąstyti verslo modelį, o kartu ir galimybes prieiti prie reikiamų lėšų. Tai naujas pasaulis.
Bet kalbant apie kitą verslą, kuris veikia iš esmės kaip įprastai, turint omenyje pandemijos kontekstą, mes esame visiškai atviri.
Pakalbėkime apie „Citadele“ banko planus. Jūs jau išplatinote 200 mln. eurų vertės privilegijuotųjų obligacijų emisiją. Ar yra kitų emisijų planų?
Visuomet ieškome galimybių diversifikuoti savo finansavimą (...) Esame sulaukę prašymo grąžinti suteiktą mums subordinuotą paskolą, iki Kalėdų turėtume gauti naują subordinuotą paskolą. O toliau, ateityje, yra galimybė išleisti padengtas obligacijas (covered bonds), kas yra dar vienas geras finansavimosi šaltinis.
Ar turite planų išplėsti „Citadele“, galbūt esate numatę įsigijimų? Galbūt yra koks nors bankas Lietuvoje, kurį norėtumėte įsigyti?
Bankas orientuojasi į organišką augimą, bet tai kartu reiškia, kad galime tęsti plėtrą. Dėl įsigijimų: į mus, kaip ir į kitus rinkos žaidėjus, kreipiamasi su įvairiomis alternatyvomis.
Ar į jus yra kreipęsi lietuviški bankai?
Esame sulaukę paklausimų iš daugelio įvairių alternatyvų per pastaruosius metus, bet detaliau komentuoti negaliu.
„UniCredit Leasing“ įsigijimas pasiteisino?
Mums patiko „UniCredit Leasing“ verslas, todėl juos ir pirkome – ir mums jis vis dar patinka. Turime ambicingų planų lizingo srityje.
Ar ketinate išplėsti savo paslaugas?
Svarstome, kaip galėtume pradėti gyvybės (draudimo – BNS) sprendimus Lietuvoje, plečiame fintech produktą, susijusį su elektronine prekyba, jį vadiname „Klix“, jis apima, pavyzdžiui, paslaugą pirkti dabar, o atsiskaityti vėliau. Jis jau veikia Lietuvoje, bet mes išplečiame jo galimybes (...) Tad paprastas atsakymas į jūsų klausimą yra „taip“: mes nuolat žiūrime, kaip išplėsti paslaugų rinkinį, tačiau lygiagrečiai stebime, kokių paslaugų atsisakyti. Nes klientų poreikiai keičiasi ir norime teikti aktualiausias paslaugas rinkoje.
Svarstote plėstis į kitus regionus?
Kol kas esame visiškai įsitraukę į darbą Baltijos šalyse, tad neturime planų plėstis anapus šių trijų valstybių. (...) Tai mūsų namų rinka, neketiname eiti niekur kitur. Gyvename ir kvėpuojame šioje rinkoje. Manau, kad jai būtinai reikia stiprių vietinių (finansinių) institucijų. Jų sėkmė kuriasi ant trijų Baltijos šalių sėkmės. Suprantu, kad dabartinė bankininkystė čia ne tokia ir aš nesakau, kad viskas joje blogai, tačiau manau, kad kai rinkoje vyrauja ne Baltijos šalių bankai, ilgalaikėje perspektyvoje tai yra silpnoji pusė. Ir štai kodėl manau, jog turime nišą.
Sukčiavimo mastas pastaruoju metu drastiškai išaugo. Jūsų bankas vasarą skelbė, kad apgaulingos veiklos atvejų skaičius dvigubėja kasmet. Kokios jūsų priemonės kovoje su šia negerove?
Taip, mastas auga ir tai, kad žmonės buvo priversti nesusitikti akis į akį, rūpintis reikalais nuotoliniu, skaitmeniniu būdu – visa tai prisidėjo prie skirtingų taktikų, kurių imasi apgavikai. Tačiau jeigu klientas laikosi visų mūsų teikiamų protokolų – jis iš esmės apsaugotas ir neturėtų nukentėti. Kartu mes suteikiame informacijos klientams internete, žiniasklaidoje. Dirbame ir su asociacijomis, jos taip pat labai smarkiai prisideda prie prevencinių priemonių.
Kokios jūsų vadovaujamo banko ambicijos kovoje su pinigų plovimu? Ar trys Baltijos šalys tam tikra prasme, yra labiau paveikios pinigų plovimo rizikai?
Kalbant apie kovą su pinigų plovimu, turbūt pirmiausia reikėtų pasakyti, jog Baltijos šalys tebekenčia nuo anksčiau suduoto reputacinio smūgio (...) nuo tų dalykų, kuriuos stebėjome pastaruosius penkerius metus. Iš išorės tebetrūksta pasitikėjimo Baltijos šalimis, jų gebėjimu keisti verslo modelį ir spręsti su pinigų plovimu susijusius klausimus. Kitas dalykas yra geografinis artumas su Rusija – atsiduriame politinių žaidimų kryžkelėje, o tai suteikia dar didesnę įtampą šiai temai.
Tačiau galiu pasakyti, kad priemonės ir rimtas požiūris, kurio ši sritis sulaukė, yra turbūt aukščiausio lygio pasaulyje. Tad manau, kad Baltijos šalys iš esmės galėtų būti matomos kaip etalonas kovoje su pinigų plovimu. Vis dėlto šio fakto supratimas dar neatėjo. Todėl man šis klausimas yra labiau suvokimo, o ne funkcijos. Nes funkcijos jau yra vietoje, kai kuriose vietose jos gal net ir perteklinės (...).
Šioje srityje priežasčių švęsti yra labai mažai, o štai liūdėti užtenka ir vienos. Juk yra labai mažai tų, kurie sulauks pagyrimo kaip pasaulinio lygio kovos su pinigų plovimu ekspertai – tai tėra higiena. Savo ruožtu, padaręs vos vieną klaidą, prarandi reputaciją.
Ar konkurencija bankų sektoriuje švelni, nuožmi ar neįmanoma? Kaip ją apibūdintumėte?
Labai gerbiame savo konkurentus. Manau, kad tikrai yra daug gerų įstaigų rinkoje su sėkmingos veiklos istorija, tačiau, atvirai sakant, esame susitelkę į tai, ką mes galime padaryti, o ar konkurencija didelė, ar maža, – tai nekeičia mūsų veiksmų plano.
Žinoma, kai turime, tarkime stiprius varžovus, tai mus paskatina būti geresnius. Nematau tame nieko blogo. Juk kas verta dėmesio labiau: būti geriausiam tarp blogiausių, ar geriausiam tarp geriausių? Mes renkamės pastarąjį variantą.
Ar fintech yra jūsų partneriai, ar konkurentai?
Įdomus aspektas: bankai nori būti fintechais, o fintechai – bankais. Aš juos vertinu kaip rinkos žaidėjus ir vienu atveju jie gali būti mūsų konkurentai, kitu – partneriai. Mes ir patys turime dvi ar tris fintech įmones. Tad manau, kad bandome būti deriniu. Vienas kitam netrukdo.
Ar dveji pandemijos metai pakeitė jūsų banko ateities planus?
Žinoma, kad taip. Jeigu kalbėtume apie mūsų klientus, manau, kad sugebėjome suteikti jiems tokias pat geras paslaugas, kaip ir anksčiau, tačiau kitokia forma, kitu pavidalu. Sugebėjome beveik visus procesus paversti nuotoliniais: ar per jūsų mobiliąją aplikaciją, ar per skambučių centrą arba interneto banką, tačiau tebeturite galimybę fiziškai susitikti, jeigu prireiktų. Manau, kad banko brandos požiūriu pandemija paspartino veiklą. Galima susitikti, kur norime, kaip norime ir surandame būdu dirbti kartu.
Tiesa, galbūt yra rizika prarasti asmeninį ryšį, ypač jeigu nori sukurti korporatyvinę kultūrą, užmegzti gerus ryšius su partneriais. Gal esu senosios mokyklos atstovas, tačiau tebemanau, kad tokie procesai vyksta per asmeninius susitikimus (...) Stengiamės sukviesti darbuotojus į biurus kai tik įmanoma ir leidžiama. Tai vis dar yra banko filosofija. (...).
Galiausiai, supratome, kad turime iš pagrindų permąstyti, kaip bankas turėtų veikti ateityje ir kokie bus mūsų klientų poreikiai. Tad šiuo požiūriu pandemija išėjo į naudą: jūs ne šiaip derinat procesus, o peržiūrite juos iš esmės. Ir tai kartais sveika iš verslo modelio perspektyvų.
Kokias didesnes naujoves prognozuotumėte finansinių paslaugų sektoriuje artimiausioje ateityje?
Bankininkystė pasižymi tuo, kad ji, deja, yra daugiau higiena: kai einate išgerti kavos, veikiausia nesikalbate apie tai, koks jūsų bankas, jums įdomiau yra kur keliausite atostogauti, aptariate kaip mokykloje sekasi vaikams. Bankininkystė nėra toji populiarioji tema, nebent – jūsų bankas padaro klaidų, tuomet tai ypač įdomu.
Ką noriu pasakyti: jeigu bankai sugeba pagelbėti jums su svarbiais darbais, tuomet jie staiga tampa kai kuo daugiau nei savotiška higiena.
Kai imatės eilinių sprendimų, bankas turėtų jums padėti priimti teisingus sprendimus. Tai galėtų būti bet kas: jei perkate automobilį, bankas turėtų pasirūpinti, kad niekada nepamirštumėte draudimo. Jeigu perkate kelionę, bankas galėtų įsitikinti, jog gaunate geriausią kainą ir kelionėje nepritrūksite pinigų (...) Tai yra dalykai, kuriuose bankai galėtų pradėti daryti daug geriau. Tai galbūt nėra ypač dideli reikalai, jie nematomi, bet galėtų nutikti tiesiog automatiškai.
Tarsi draugai ar partneriai, kuriuos matote tik retkarčiais?
Būtent taip.
Susijęs klausimas: ar mes jau gyvename laikais, kai bankai „ateina“ pas klientą, nors dar neseniai turbūt buvo atvirkštinė situacija?
Manau, jog po penkerių metų neturėsime didesnių bankų skyrių. Turėsime klientą, kuriam reikės pagalbos, ir partnerį, finansų instituciją, kuri randa geriausią būdą jam padėti: ar reiktų ateiti į namus ir susėdus aptarti paskolą, ar atlikti vaizdo skambutį (...) Manau, kad bankas turės ateiti pas klientą, o ne atvirkščiai – esu tuo tikras.
Gali likti kelios fizinės klientų aptarnavimo vietos tiesiog patogumui, tačiau praktika, kuri yra dabar, ilgainiui išnyks.
Ar pandemija paskatins šiuos pokyčius?
Be abejo. Nes žmonės jau irgi suprato, kad asmeniniai susitikimai nereikalingi viskam. Tačiau kartu pasakysiu, kad kai kuriems dalykams jie reikalingi dar labiau. Reikia surasti pusiausvyrą.
„Citadele“ bankas yra vienas iš pasirašiusiųjų memorandumą Lietuvoje, skirtą padidinti grynųjų pinigų prieinamumą – per bendrus bankomatus ir pan. Jūsų vertinimu, ar grynieji išliks? Jei taip, kaip ilgai?
Manau, kad išliks, tačiau jau matome tendenciją, kad jų naudojimas mažėja ir ta tendencija tęsis. Manau, kad matysime vis mažiau grynųjų pinigų.
Dalį laiko gyvenu Švedijoje ir turbūt neturėjau grynųjų jau kokius penkerius metus. O jei turėčiau, nežinočiau, kaip panaudoti, nes jų nepriima. Taip pat gyvenau penkerius metus Vokietijoje ir jeigu nebūčiau turėjęs grynų pinigų, būčiau susidūręs su sunkumais. Tad padėtis skirtinga priklausomai nuo šalies, tačiau kryptis aiški – grynieji neturės to vaidmens, kuriuo pasižymėjo anksčiau. Ar jie išnyks? Manau, jog tai yra labiau politinis klausimas.
Atvirai pasakius, man, vadovaujant bankui, kur kas paprasčiau būtų neturėti grynųjų, nes jie mums kainuoja. Mes ne prieš užtikrinti jų prieinamumą klientams, tačiau bankui grynieji savaime nėra svarbūs.
Tačiau žmonės turi turėti galimybę gauti savo pinigus. Jeigu neturi kortelės, alternatyva yra gryni pinigai.
Dar sugrįžkime prie makroekonomikos. Jūsų vertinimu, ar gyvename paradigminių pokyčių laikais ir ši krizė išties ypatinga?
Matėme didžiulį paklausos kritimą 2020 metų pradžioje, tačiau vėliau regėjome smarkų paklausos šuolį. Turbūt didžiausia pamoka man iš šios pandemijos yra ta, kad žmonės nori gyventi, jie nori džiaugtis, daryti tai, ką darė, jie nenori ribojimų. (...) Jeigu, tarkime, eidavau į du vakarėlius kas ketvirtį ir du ketvirčius to nedariau, tai vėliau atsigriebsiu užsukdamas į keturis vakarėlius per ketvirtį.
Ekonomikos požiūriu, krizė buvo, kai buvo paklausos trūkumas. Tačiau matome, kad išmokome su tuo gyventi Ir štai kita pamoka: daugelis suvokė, kad nebegali traktuoti dalykų kaip savaime suprantamų. Tad jeigu turi progą, pasistenk ją išnaudoti pilnai.
Galiausiai ne centriniai bankai ar dar kas nors nulemia ekonomikos likimą, bet atskiras asmuo. Ir jeigu tikiu, kad rytoj bus bent kiek geriau nei šiandien, – turbūt nusipirksiu tą daiktą, ar pakeisiu darbą. O jei manau, kad rytojus bus prastesnis – būsiu atsargesnis. Viskas susiveda į mūsų mąstymą ir tai, kuo mes tikime.
Pandemijos pradžioje turbūt daug žmonių manė „tai paveiks mane ypač smarkiai“. Tačiau dabar mes esame kitokie: „taip, tai paveiks mane, bet aš vis dar galiu gyventi gerai ir kai ateis tas palankus momentas, aš iš tiesų mėgausiuosi juo“.
