Taigi, ką renkasi lietuviai ir kodėl jie išsiskiria kitų šalių kontekste?
Jaunos šeimos – priešingai nei Vakarų Europa
Pirmiausia, vertinant užsienio šalių – Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir kitų Vakarų Europos senbuvių patirtį, gyvenimą užmiestyje dažniau renkasi vyresnės kartos atstovai, bėgantys nuo miesto šurmulio ir spartaus gyvenimo tempo. Tuo metu Lietuvoje stebime priešingą reiškinį – vis dar išlieka tendencija, kai būstais užmiestyje ar priemiestyje žavisi nemaža dalis jaunų žmonių, kurie ir sudaro didžiausią užmiesčio ar priemiesčio būstų pirkėjų grupę.
Ieškant priežasčių, turbūt vienintelė ir daugiausiai lemianti yra ta, kad Lietuvoje vis dar jaučiamas noras turėti nors ir labai mažą, bet nuosavą kotedžą ar namuką, o argumentacija – nors turėsiu nežinia kur, bet kelis kvadratinius metrus prie savo namo – vis dar gyva.
Pasirinkimo motyvai
Vertinant gyvenamosios vietos pasirinkimo motyvus, dažnas sostinės gyventojas, ieškantis gamtos, kartais pro akis praleidžia ir faktą, kad Vilnius – vienas žaliausių miestų Europoje.
Vilniaus užstatymo intensyvumas yra maždaug du kartus mažesnis nei vidutinis užstatymas Europoje, jau nekalbant apie didžiausius Europos didmiesčius. Palyginimui, viename kvadratiniame Vilniaus kilometre namų yra net du kartus mažiau. Taip pat žvelgiant iš viršaus galima pastebėti, jog miestą juosia žaliuojantis „gamtos žiedas“, daug žalių plotų yra ir pačiame sostinės centre.
Ne veltui – jei paimtume kitų Europos šalių sostines, jų užmiesčiai savo užstatymu, tiek žaliosiomis zonomis dažnai nusileidžia netgi kai kurioms Vilniaus Antakalnio ar Užupio dalims, kur mažiau namų, daugiau erdvės, žalumos ir geresnis susisiekimas.
Tai įrodo ir„Economist Intelligence Unit“ surengti „European green city“ rinkimai, kuriuose Vilnius užėmė pirmąją vietą Europoje pagal oro kokybę, o bendrame reitinge – 13-ąją vietą.
80 ir 20 procentų
Reikėtų paneigti mitą, kad miesto centrinėje dalyje gyvena tik tie, kurie gauna labai gerus atlyginimus ar tie, kuriems nebereikia didelio namo užmiestyje ir kurie pradeda galvoti, kad galbūt geriau gyventi miesto centre, kur visur galima nueiti pėsčiomis – ir į teatrą, ir į restoraną pačioje Senamiesčio širdyje ar ramiai pasivaikščioti Neries krantine. Dažniausiai centre būstą perka jauni 30-35 metų įvairių sričių specialistai, norintys patogios vietos ir gero susisiekimo. Prestižiniame segmente amžiaus grupė pakyla iki 35-40 metų amžiaus, padidėja ir pajamų lygis.
Visgi įvertinti būsto pirkėjų dalis pagal viešąją statistiką būtų pakankamai sunku, bet jei prie priemiesčio ir užmiesčio šiuo atveju priskirtume ne tik sodybas 10-20 kilometrų už Vilniaus, bet ir kotedžus miesto ribose, naujo būsto pirkėjų santykis galėtų būti tarp 80 proc. besirenkančių miesto centrinę dalį ir apie 20 proc. pirkėjų, kurie pirmenybę teikia priemiesčiui.
Nors Vilnius tikrai nėra didžiausias Europos miestas, reikia pripažinti, kad namų pirkėjai susiduria su dažna problema – vaikų vežiojimu į mokyklą, o šiems savarankiškai grįžti namo po pamokų taip pat ne visuomet būna patogu. Akivaizdu, kad tai sukelia nepatogumų ir pradedame pastebėti, kad kai kurie žmonės, pagyvenę kelerius metus priemiestyje, parduoda turimą būstą ir keliasi į miestą.
Nors negalima teigti, kad noras turėti nuosavus žemės sklypą iš šalies gyventojų sąmonės dingo, vis daugiau žmonių atsižvelgia į tai, kiek sugaišta laiko kasdieniam važinėjimui. Taigi, laiko faktorius tampa ypač svarbiu kriterijumi pasirenkant būstą.
Senamiestis = senas būstas?
Kai kalbame apie centrinę miesto dalį, dažnai įsivaizduojame, kad tai yra Senamiestis ar sostinės Gedimino prospektas, kuriame dalis namų tikrai ne patys moderniausi, šildymo sistemos pasenusios. Reikėtų pripažinti, kad naujai plėtotojų statomi namai dažnai lenkia individualių namų sprendimus ne tik energetinio efektyvumo, bet ir išmaniųjų sprendimų fronte.
Pavyzdžiui, technologijos, kurios egzistuoja ir žmonės jas diegia individualiuose namuose, naujuose projektuose centre taip pat niekuo joms nenusileidžia, o dažnai ir pralenkia. Tarkime, labai retai pasitaiko nuosavo namo savininkas, kuris galėtų telefone pažiūrėti skaitliukų parodymus ar veiktų nuotolinis šilumos valdymas – tai leidžia nešildyti namų atostogaujant, o išlipus iš lėktuvo įjungti šildymą ir grįžti į įšilusius namus. Tokių sprendimų jau ne vienas ir tai bus įgyvendinta ir viename iš naujų – „Pilies apartamentų“ – projekte. Kuo arčiau centro, tuo brangesnis būstas, tad natūralu, kad statytojai į tokius būstus investuoja ženkliai daugiau.
Vieta, vieta, vieta
Vertinant būsto įsigijimą mieste ar užmiestyje, pirkėjai turėtų nepamiršti ir likvidumo bei būsto vertės išsaugojimo. Bet kokioje pasaulio dalyje būsto likvidumas miesto centre yra žymiai didesnis. Namą parduoti užmiestyje yra žymiai sunkiau. Kitas faktorius – kaina ir jos svyravimai. Miesto centre kainos linkusios kilti bei atsistato žymiai greičiau. Pavyzdžiui, Londone kainos po 2008-2009 metų krizės atsistatė jau po dvejų metų ir šiandien jos jau yra žymiai aukštesnės nei prieškriziniu laikotarpiu.
Vertinant kainas Vilniaus mieste, vidutinės rinkos kainos vis dar neatsitiesė, bet miesto centrinėje dalyje kainų skirtumas, palyginti su buvusiu prieš krizę, negalima sakyti, kad visiškai išnyko, bet liko jau visai nedidelis.
Dilema egzistuos
Vertinant pirkėjų motyvus, galima pastebėti, jog, dilema – gyventi centre ar priemiestyje – visada egzistuos. Bet tie, kurie nori būti arčiau gamtos, visada tokią vietą gali rasti ir mūsų „žaliųjų“ didmiesčių centruose, kur prie upės pabėgioti ar pavažinėti dviračiu gali būti ne mažesnis malonumas nei užmiestyje.
Taigi, belieka tik racionaliai pasverti, kiek savo laiko esame nusiteikę investuoti į nuolatinį važinėjimą miesto centro link ir ar iš tikrųjų gyvenimas su nedideliu ploteliu nuosavos žemės užmiestyje suteiks daugiau patogumo nei išmaniomis sistemomis aprūpintas būstas pačioje sostinės širdyje su vaizdinga panorama.
Komentuoja Arvydas Avulis, NT investicijų bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas.
