Praėjusią savaitę Lietuvoje vėl vyko diskusijos apie prisijungimą prie euro zonos, buvo prisimintas net aukso standartas. Tad argumentai „už“ ir „prieš“.
Nesibaigiant euro zonos šalių skolų krizei verslininkų pasitikėjimas euru blėsta. Audito, mokesčių ir verslo konsultacijų bendrovės KPMG atlikta apklausa parodė, kad per metus nuo 34 iki 21 proc. sumažėjo Baltijos šalių verslininkų, teigiančių, kad euras 2020 metais bus viena stipriausių pasaulio valiutų. Be to, daugiau jų (39 proc. vietoj 23 proc.) mano, kad tais pačiais metais euras turės didelių sunkumų, o kai kurios euro zonos narės pasitrauks iš pinigų sąjungos.
Jei verslininkai abejoja euro, į kurį kasdien konvertuoja vietos valiutą, ateitimi, ar verta siekti jį įsivesti? Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), praėjusią savaitę organizavęs konferenciją „Euro zonos krizė: sprendimai ir ateities perspektyvos“, laikosi kiek dviprasmiškos pozicijos: euro siekiamybė yra sveikintinas procesas, skatinantis šalį laikytis fiskalinės drausmės, tačiau pats euras, kaip nacionalinė valiuta, kelia abejonių dėl jo stabilumo.
Komfortiška padėtis
„Mūsų padėtis gana komfortiška: lyg ir esame įsipareigoję, susisieję fiksuotu kursu, tačiau išlikusi savotiška manevro laisvė, jei kas nors atsitiktų su euru“, – teigė LLRI specialioji ekspertė Rūta Vainienė.
Kalbant apie euro įvedimą dažniausiai pateikiami tokie argumentai: nepatiriamos sąnaudos konvertuojant litus tarp eurų, didesnis šalies konkurencingumas, mažesnė skolinimosi kaina. Tačiau R. Vainienė šiuos pranašumus vadina merkantiliniais. Pavyzdžiui, pasak jos, skolinimosi kainą lemia ne tik valiuta, bet ir politinė šalies rizika.
„Buvo sakoma, kad įsivedus eurą padidės konkurencingumas, nes turėdami eurą galėsime lengviau parduoti savo paslaugas ar produktus užsienyje, – aiškino R. Vainienė. – Žiūrint į konkurencingumo sąvokos dalis pinigai – labai svarbi dedamoji, bet ne vienintelė. Konkurencingumas susijęs su darbo našumu. Todėl vienas euras jo negali pagerinti, gali tik prisidėti.“
Siūlo skaičiuoti
Ekonomistai, esantys už eurą, siūlo žiūrėti į skaičius. Į euro zoną eksportuojame prekių ir paslaugų, kurių vertė siekia apie 40 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto. „Swedbank Markets“ tarnybos Lietuvoje vadovo Tomo Andrejausko skaičiavimais, vien konvertuodami litus tarp eurų lietuviai per metus išleidžia apie 300 mln. litų.
Kalbėdama apie skolinimosi išlaidas tarptautinėse rinkose „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė siūlo dėmesį atkreipti į Slovakiją: „Šalys (Lietuva ir Slovakija – red. past.) praktiškai identiškos: skolos dydis ir biudžeto deficitas tokie patys, tačiau besiskolindami finansų rinkose mokame 2 procentiniais punktais daugiau. Jeigu mūsų skolinimosi poreikis yra 10 mlrd. litų, šis skirtumas per metus yra apie 200 mln. litų. Kodėl mes juos turime sumokėti finansų rinkoms?“
Fondo pinigai
LLRI idėjas palaikantys analitikai vienu didžiausiu prisijungimo prie euro zonos trūkumu vadina Europos stabilumo mechanizmą (ESM) – liepą pradėsiantį veikti fondą, kuris suteiks finansinę pagalbą bankrutuojančioms euro zonos narėms. Neseniai buvo sutarta ESM dydį padidinti iki 800 mlrd. eurų (2,76 trln. litų). Fondo esmė, kad kiekviena euro zonos narė turi mokėti tam tikrą įnašą ir už tai gauti palūkanas bei teisę į paskolą užklupus finansų krizei.
Bulgarai praėjusiais metais neribotam laikui atidėjo derybas prisijungti prie euro zonos: jie skaičiuoja, kad įmokos į ESM – per didelė kaina už eurą. „Institute of Market Economics“ vyriausioji ekonomistė Desislava Nikolova skaičiuoja, kad pereinamuoju 12 metų periodu Bulgarijai į ESM tektų pervesti 300 mln. eurų (1,03 mlrd. litų) ir užtikrinti garantiją dar 2,5 mlrd. eurų (8,625 mlrd. litų). Jam pasibaigus sumos išaugtų atitinkamai iki 695 mln. ir 5,385 mlrd. eurų (2,39 mlrd. ir 18,57 mlrd. litų). Praėjusį mėnesį estai suskaičiavo, kad jiems į ESM gali tekti pervesti iki 1,302 mlrd. eurų (4,49 mlrd. litų). „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis skaičiuoja, kad Lietuvai ši suma siektų apie 1 mlrd. litų ir greičiausiai būtų išskaidyta penkerių metų laikotarpiu.
ESM kritikų teigimu, fondas skatins nepagrįstus ekonominius sprendimus. „Kadangi palūkanų normos būtų labai mažos, subsidijuojamos, jos apdovanotų ir skatintų nepagrįstus ekonominius sprendimus (moralinį neatsakingumą). Tai panaikintų disciplinuojamą rinkos poveikį“, – teigė Manhaimo universiteto profesorius Rolandas Vaubelis.
Kiti analitikai siūlo nevertinti į ESM pervedamų sumų trumpuoju laikotarpiu. „Neteisinga pervedimus į ESM vertinti trumpu laikotarpiu, kaip papildomą kainą, nes tą patį galima sakyti ir apie NATO“, – sakė Estijos parlamento Europos reikalų komiteto narys Taavi Roivas.
V. Klyvienė atkreipė dėmesį, kad kiekviena narystė turi naudos ir išlaidų. „Už stabilumą, be abejo, reikia susimokėti. Vienokiu ar kitokiu būdu tai darome, tačiau ištikus krizei tenka mokėti dvigubą kainą nei visaverčiams pinigų sąjungos nariams. Net įskaitant išlaidas, kurias reikia sumokėti fondui, mes finansiškai turime nulį, o bendrai – tik pliusą. Mat šiandien de facto eurą turime, bet prisiimame visas sąnaudas, susijusias su išaugusia rizika, kai neva kyla lito devalvacijos tikimybė“, – sakė ji.
Pažaboti politikus
Abi pusės sutaria tik dėl vieno euro zonos teigiamo dalyko – šalies politikai netektų galimybės manipuliuoti lito patikimumo įstatymu. „Liks mažesnė politinė rizika, kad politikams šaus į galvą ką nors daryti su lito patikimumo įstatymu: ar atšaukti, ar pakeisti kursą, ar pradėti pažeidinėti įstatymo reikalavimus“, – teigė R. Vainienė.
„Lietuvoje yra bent dvi politinės jėgos, kurios teigia, kad lito stabilumas nesvarbu, – manau, šį instrumentą iš šių žmonių reikia atimti“, – nekonkretizuodamas antrino N. Mačiulis.
Aukso standartas
Diskutuojant kaip dar viena alternatyva prisirišimui prie euro buvo įvardytas anksčiau galiojęs aukso standartas. Tačiau kalbinami analitikai šią idėją sutiko priešingai. „Tai absurdas, – teigė T. Andrejauskas. – Pasaulis atsisakė jo, nes tai ribojo tarptautinę prekybą. Jei auksas šioje spausdinimo aplinkoje toliau brangsta, o tai nemaža tikimybė, šalis, susisiejusi su auksu, dėl brangstančios valiutos iškart per kaminą išlėks su savo konkurencingumu, nes niekur negalės pasiūlyti savo prekių – pramonė mirs ir reikės viską restruktūrizuoti.“
V. Klyvienė taip pat nemato aukso standarto kaip „naujo gralio“, kuris galėtų išgelbėti euro zoną. „Koks būtų investuotojų pasitikėjimas aukso standarto tvirtybe, tiek jis būtų vertas. Tai nereiškia, kad visus rezervus šalis konvertuos į auksą ar pradės kaupti šį metalą ir pažadės gyventojams, kad kiekvieną litą konvertuos į aukso ekvivalentą“, – teigė analitikė.
Tad Lietuva šiandien turi dvi išeitis: įsivesti eurą ir taip sumažinti skolinimosi kainą, padidinti konkurencingumą, tačiau įsipareigoti ESM arba likti susisiejusi su euru, laikytis Mastrichto kriterijų ir kasmet prarasti bent po 0,5 mlrd. litų konvertuojant valiutą ir skolinantis, tačiau pasiliekant gelbėjimosi ratą išsipildžius juodžiausioms euro zonos prognozėms.
FAKTAI
Euro įsivedimas
Lietuvos vyriausybė eurą įsivesti siekia nuo 2014-ųjų. Norėdama tai pasiekti Lietuva kitąmet turi atitikti Mastrichto kriterijus.
SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos teigimu, tikimybė, kad tai Lietuvai pavyks – 40 procentų.
Norėdama įsivesti eurą Lietuva turi įgyvendinti Mastrichto kriterijus, pagal kuriuos šalies fiskalinis deficitas turi neviršyti 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), valstybės skola neturi būti didesnė nei 60 proc. metinio BVP, o infliacija turi būti ne daugiau kaip 1,5 procentinio punkto didesnė nei trijų mažiausią infliaciją turinčių ES šalių infliacijos rodiklių vidurkis.
