Paskelbus apie „Snoro", užėmusio apie dešimtadalį rinkos, bankrotą prasidėjo lietuvių migracija tarp bankų ir nebyli bankų kova atsigriebti kuo didesnę atsilaisvinusią rinkos dalį.
Nenuostabu, kad valstybei nacionalizavus „Snorą“, o Lietuvos bankui vėliau pareiškus, kad šis bankas bankrutuoja, lietuviai nusivylė šalies bankų sistema. „Veido“ užsakymu atlikta apklausa rodo, kad šiandien bankais nepasitiki 45 proc. respondentų, dar 23,2 proc. teigė pasitikintys tik dalimi šalyje veikiančių bankų.
Logiška būtų manyti, kad esant tokiai padėčiai lietuviai kurį laiką savo pinigus kaups kojinėse, tačiau bankų atstovai tikina pastarąsias kelias savaites sulaukiantys kelis kartus daugiau klientų. Kodėl kyla toks paradoksas? Jei pažvelgtume į praeitį, pamatytume ne vieną atvejį, kad kartą nudegę tautiečiai vis tiek linkę lipti antrą kartą ant to paties grėblio. Jokiu būdu nenorime pasakyti, kad šiuo metu savo santaupas verčiau laikyti namie – infliacija jas kaipmat apkarpys. Tačiau būtina prisiminti rizikos valdymo taisykles ir visų santaupų nepatikėti vienai institucijai ar finansiniam instrumentui.
Keista tyla
Analizuojant pastarąsias kelias savaites mums užkliuvo bankų abejingumas siekiant persivilioti beveik pusę milijono buvusių „Snoro“ klientų. Jie apsiribojo prailgintomis darbo valandomis, palankesnėmis sąlygomis pasiskolinti lėšų, tačiau aktyvią reklamos kampaniją vykdė tik keletas.
Ryšių su visuomene agentūros „Ad Verum„ vadovė Ieva Naujalytė, paprašyta įvertinti bankų komunikaciją šiuo laikotarpiu, pripažino, kad dauguma jų aktyvių veiksmų įvaizdžiui stiprinti nesiėmė, bendravo gana ribotai ir atsargiai: „Kai kurie iš jų išplatino po vieną kitą pranešimą, tačiau ne visi pamanė, jog tai svarbu.“ Jos manymu, bankams šiuo metu reikėtų viešai kalbėti apie finansinį savo stabilumą, saugumą, atkreipti dėmesį ir stiprinti bankų vadovų įvaizdį.
Pašnekovė mano, kad per suirutę pavyzdingai dirbo Šiaulių banko specialistai, savo pranešimuose jie deklaravo skaidrumą, sąžiningumą, didžiausio savo akcininko – Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko – pasitikėjimą. Panašiai elgėsi Ūkio bankas, DNB, „Nordea". Pirmasis savo pranešimuose nuolat priminė esantis pirmasis ir ilgiausiai Lietuvoje dirbantis bankas, o likusieji pasitikėjimą stengėsi išlaikyti primindami, kad priklauso didelėms užsienio finansų grupėms.
SEB bankas, pasak I. Naujalytės, daugiau kalbėjo, kaip grąžins apdraustus „Snoro„ indėlius fiziniams asmenims, bet nepamiršo pasigirti ir keletu pastaruoju metu gautų apdovanojimų. „Danske bank“ „Snoro„ istorijos pradžioje išplatino žinutę, kad šie įvykiai jo veiklai neatsilieps, ir apie tai daugiau nekalbėjo. Pašnekovei užkliuvo ir „Swedbank“ Ryšių su visuomene skyriaus darbas: „Į „Snoro„ atvejį jie beveik nereagavo: su tuo susijusios žinutės – šaltos, trumpos ir funkcinės. Koją šiek tiek pakišo ir neseniai žiniasklaidoje pasklidusi informacija, kad bankas ruošiasi atleisti dalį darbuotojų. Nieko nesiimant tai galėtų tapti rimtu kirčiu klientų pasitikėjimu.“
Liepė tylėti?
Pranešimus spaudai skaito tikrai ne kiekvienas lietuvis, todėl tokie bankų bandymai pasigriebti laisvus 10 proc. rinkos kelia abejonių. „Snoro„ istorijos metu aktyviai reklamos kampaniją vykdė tik „Nordea“ ir neseniai pavadinimą pakeitęs DNB. Kodėl kiti bankai tylėjo?
„Spėju, kad Lietuvos bankas galėjo netiesiogiai iš visų reikalauti būti pasyviems ir konservatyviems komunikacijos prasme„, – pastebėjo ryšių su visuomene ekspertas Liutauras Ulevičius. Anot jo, jei visi bankai būtų pradėję aktyviai reklamuotis, klientų galvose būtų kilusi dar viena sumaištis.„Šioje vietoje žmogus vertina emociškai. Jis vertina, kad griuvus „Snorui“ jam buvo suduotas emocinis smūgis, todėl šiuo atveju perteklinis informacijos kiekis gali sukelti atvirkštinį efektą", – aiškino pašnekovas.
Jo nuomone, užsienio kapitalo bankai ir be reklamos automatiškai įgijo konkurencinį pranašumą, tačiau jį reikėtų išviešinti. O „Nordea„ reklamos kampaniją L. Ulevičius vadina rizikingu būdu persivilioti dalį klientų ir pastebi, kad DNB naujo prekių ženklo įvedimo kampanija, prasidėjusi dar prieš „Snoro“ griūtį, pastaruoju metu galėjo neatsitiktinai suaktyvėti: „Vien prekių ženklo eksponavimas, tam tikrų vertybinių asociacijų kūrimas eiliniam vartotojui, nesusipažinusiam su bankų rinka, suteikia naują pasirinkimą."
Bankai giriasi
Nepaisant tylos ir komunikacijos klaidų, visi Lietuvoje veikiantys bankai giriasi išaugusiu klientų skaičiumi. Daugelis kalbinamų bankų atstovų konkrečių skaičių nepateikė, tik konstatavo, kad pastaruoju metu klientų sulaukia daugiau. „Danske bank" skaičiavo, kad kai kuriuose skyriuose klientų skaičius išaugo keturis kartus, Šiaulių banke taip pat panaši padėtis – verslo klientų skaičius padidėjo tris kartus, o eilinių – du.
Šalies bankus užplūdę žmonės reikalauja paslaugų, leisiančių atlikti kasdienes finansines operacijas: naujų sąskaitų, mokėjimo kortelių, prieigų prie internetinės bankininkystės. Įmonės dažniausiai ieškojo galimybių greitai gauti pinigų finansuoti kasdienines operacijas.
Kalbinami bankų atstovai stebi indėlių augimą, tačiau jis nėra itin spartus. Be to, lietuviai vangiai domisi kitais finansiniais instrumentais. Tiesa, kai kurie pašnekovai mano, kad pirmoji nerimo banga jau traukiasi, o kiti pastebėjo, kad iš klaidų kai kurie lietuviai vis dėlto pasimokė – savo santaupas pradėjo laikyti keliuose bankuose.
FAKTAI: Laisvi klientai
Prieš bankrotą „Snore“ indėlius laikė 440 tūkst. juridinių ir fizinių asmenų. Bendra jų indėlių suma siekia 5,6 mlrd. litų.
Iš šios sumos 4,1 mlrd. litų indėlių yra ne didesni nei 345,28 tūkst. litų, todėl bus grąžinti per SEB banką, laimėjusį Lietuvos banko skelbtą konkursą.
Pagal turimų klientų skaičių „Snoras“ trečiąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje buvo ketvirtas. Lietuvos bankų asociacijos duomenimis, šiuo laikotarpiu pirmąją vietą užėmė „Swedbank" (beveik 1,3 mln. klientų), antrąją – SEB (1,043 mln.), o trečiąją – DNB (525,3 tūkst.).
