Simonas Bendžius, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt Visa Lietuvos žiniasklaida atstovauja dešiniosioms politinėms ir ekonominėms idėjoms, ir tai galima laikyti baltosios propagandos proveržiu. Taip teigia Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto dėstytojas dr. Mantas Martišius. Anot jo, baltąja propaganda nemeluojama, bet ir nepasakoma visa teisybė.
M. Martišiaus teigimu, lietuvišką auditoriją pasiekia tendencinga informacija apie užsienio įvykius, nes jos šaltiniai – tie patys, ir vaizdą jie esą pateikia vienokiu ar kitokiu kampu. Kaip išsivaduoti iš baltosios propagandos? Mokslininkas pataria: mokykitės kalbų, kitų šalių naujienomis domėkitės patys ir leiskite apie tai sužinoti kitiems.
– Pernai išleistoje kolektyvinėje monografijoje „Medijos, žiniasklaida, žurnalistika tradicinėje ir tinklaveikos visuomenėje“ savo publikacijoje rašote, kad žiniasklaida turėtų suteikti vartotojams nuoseklų dalyvavimo visuomenėje jausmą, kuris daro tam tikrą įtaką kasdieniame gyvenime. Ką tai reiškia? Kaip žurnalistai gali padėti žmonėms įsitraukti į kasdienį gyvenimą?
– Mes nesame ir negalime būti visų sričių specialistai, bet yra daugybė socialinių, politinių, ekonominių ir kitokių klausimų, kuriuos reikia išspręsti. Dažniausiai tas sprendimas politinis – mes turime daryti taip arba kitaip. Norint minėtus klausimus išspręsti, geriausia būtų žinoti ir teigiamas, ir neigiamas pasekmes, įvairias praktikas, kaip yra vienur ar kitur. Labai dažnai galvojame, kad problemos, su kuriomis susiduriame Lietuvoje, yra labai unikalios, būdingos tik šiai vietovei, ir nepasižiūrime, kaip yra kitur. Nepasižiūrime dėl įvairių priežasčių, bet turbūt pati pagrindinė ta, kad žiniasklaida nesuteikia pakankamai aiškaus vaizdo apie kitur iškilusias problemas, jų sprendimo būdus, kelius ir pan. Žiniasklaidoje nesukuriamas jausmas, kad aktyviai dalyvaujama politinėse problemose.
– Dabar nesunku sužinoti, kas vyksta pasaulyje, tad kur slypi problema?
– Viena problema yra žiniasklaidos, kita – auditorijos. Žiniasklaidos problema ta, kad ji vienas užsienio naujienas padaro elitines, tarkim, dabar karštas klausimas yra Sirija (įsiverš ar neįsiverš, kažkokie kiti reikalai), o kaip socialinius, politinius, ekonominius klausimus sprendžia ar išsprendė kitos šalys, mes nesužinome. Didžiausia auditorijos problema ta, kad ji nėra vakarietiškos žiniasklaidos vartotoja – juk jei negauni iš vietinės, gali skaityti užsienio spaudą ar klausytis radijo stočių ir tu sužinosi pats. Gal tai užtrunka ilgiau, ne taip patogu, bet iš esmės gali.
Tačiau Lietuvoje nėra kritinės auditorijos masės, kuri tai darytų. Pavyzdžiui, jei per politines diskusijas, kai kažką teigia koks politikas ar ekspertas, į studiją paskambintų žmogus ir pasakytų –jūs kalbate ne visai tiesą, nes Švedijoje, Vokietijoje ar Olandijoje buvo panašiai, o jūs sakote, kad niekur panašiai nėra. Ir tada, jeigu turėtume daug platesnį vaizdą, priimtume geresnius sprendimus.
Dabar situacija tokia – nepameluojama, bet visa tiesa nepasakoma. Suprantu, kad neįmanoma visapusiškai pateikti, vis tiek bus atranka ir pan. Bet, susieta tik su užsienio naujienų agentūrų informacija, ji tampa elitine. Pavyzdžiui, pas mus dabar vyksta didelė diskusija dėl socialinės rūpybos, pensijų ir pan. Tačiau tuos klausimus sprendžia visa senėjanti Europa. Visos šalys apie tai diskutuoja, priima sprendimus, atlieka skaičiavimus. Taigi kaip yra kitur? Pas mus nelabai apie tai kalbama.
– Jūs teigiate, kad Lietuvoje užsienio naujienų publikuojama per mažai?
– Pirma, užsienio naujienų visur yra mažai. Brangu korespondentus išlaikyti. Daug kur auditorija užsidariusi – „man neįdomu, kas yra kitur“. Tačiau šiuo atveju reikia pasakyti labai paprastą dalyką. Pavyzdžiui, jeigu britas užsidaro Britanijoje, užsidarymas nėra toks totalus, nes anglų kalbą jis moka, yra didžiulė anglakalbė bendruomenė (JAV, Australija), o anglų kalba apskritai yra pasaulinė kalba.
Kitas dalykas – tendencingumas. Informacija nesąmoningai padaryta tendencinga. Ji tendencinga, nes jos šaltiniai tie patys ir jie vaizdą pateiks vienokiu ar kitokiu kampu. Kadangi mes, mūsų žiniasklaida, esame tik vartotojai, o ne kūrėjai, informaciją galime tik perimti ir pateikti tam tikras išvadas arba perpasakoti istorijas. O tos istorijos vis tiek sukuriamos vadovaujantis tam tikra filosofija, tam tikru naratyvu ir atspindi tam tikras vertybes ir ideologijas, nors baisiai tendencingomis ar melagingomis nepavadinčiau.
– Vyraujančias būtent mūsų valstybėje?
– Ne, nebūtinai mūsų valstybėje. Galbūt, sakykime, ideologijas, atspindinčias vartotojiškos visuomenės požiūrį.
– Kokį užsienio įvykį galėtumėte pateikti kaip pavyzdį?
– Tarkim, judėjimas „Okupuok Volstritą“. Kas tai yra? Antiglobalistų judėjimas? Nesakau, kad tai labai geri žmonės, kurie susirenka, sukelia riaušes ir išdaužo vitrinas per pasaulio viršūnių, G8 ar G20 susitikimą. Pas mus pateikiama tai, kas tų žmonių iš tikrųjų nepuošia. Tačiau kodėl tie žmonės renkasi? Iš neturėjimo, ką veikti? Kaip pankai, hipiai? Ko jie reikalauja? Kokie jų pasiūlymai? Ar į juos reikia atsižvelgti, ar nereikia?
Visai neseniai sužinojau, kad vienas pasiūlymas (visai racionalus) yra sumažinti vaistų patentų galiojimo laiką iki 10–15 metų. Tada vaistai taps pigesni ir neturtingos šalys galės išspręsti daugybę savo sveikatos problemų neįklimpdamos į finansines bėdas. Tačiau tai sužinojau iš britų žiniasklaidos. Lietuvoje bus pasakyta – susirinko pasaulio viršūnių lyderiai, jie kažką tarėsi, nusprendė, pasiūlė, o tuo metu miestelis buvo nusiaubtas, sudaužytas, sutryptas ir policija suėmė kelis šimtus protestuotojų. Dėl ko jie protestavo? Ko jie susirinko? Ką jie norėjo pasakyti? Nieko nėra. Iš tikrųjų Lietuvoje mes užsidarę.
– Jūs rašote apie užsienio naujienas ir propagandą. Kaip žinome, propaganda – tai tam tikras nuoseklus informacijos skleidimas, galima sakyti, į vienus vartus tam, kad būtų paveikta auditorija, pasiektas norimas rezultatas to asmens, organizacijos, kuri tą informaciją skleidžia. Tačiau Jūs vartojate terminą „baltoji propaganda“. Kas tai yra?
– Baltoji propaganda yra propaganda, kuri nemeluoja, sako teisybę. Bet iš tikrųjų pasakoma ne visa teisybė – kai jūs kažką rašote ar sakote, visada yra galimybė padėti tašką anksčiau. Jie padės tašką toje vietoje, kuri atspindės jų ideologiją. Jų šaltiniai bus atviri, bet taip pat jie formuos jiems svarbias temas. Tokiu atveju visą informaciją tarsi gali patikrinti, ji teisinga, bet dažnai ji nevisapusiška ir šiek tiek nukreipta į tam tikrą naratyvą ar pasakojimą, kuris palankus tai darančiai pusei.
Pavyzdžiui, žalieji pasisako už atsinaujinančią energiją. Jie išvardys visus privalumus, bet pasistengs nutylėti trūkumus. O trūkumas – žalioji energija brangi. Taigi jie tam tikras temas pakreips taip, kad būtų sakoma, kas yra gerai jiems, bet nekalbės, pavyzdžiui, ką daryti užpoliariniame rate, kur saulės nepakanka. Gal ten vėjo pakanka, aš nežinau.
– O Jūs pastebite, kad baltoji propaganda prasiveržia laikraščiuose arba radijo, televizijos laidose?
– Visa Lietuvos žiniasklaida atstovauja dešiniosioms politinėms ir ekonominėms idėjoms ir labai retai keliamos kairiosios politinės ir ekonominės idėjos, pavyzdžiui, prekybos centrų nedarbas savaitgaliais, daug daugiau teisių profsąjungoms. Apie tai nekalbama. Kokios temos dažniausios Lietuvoje? Pas mus iki šiol (nežinau, kodėl taip yra) itin daug kalbama apie labai didelę mokesčių naštą. Bet tai dešiniosios ideologijos idėja, kad mokesčiai dideli ir juos reikia mažinti. O apie socialinę atskirtį kalbama nepakankamai. Nežinau, ar yra koks politikas, kuris ateitų ir pasakytų, kad padidins mokesčius (tarkim, PVM bus 25 proc.), įves progresinius mokesčius, o už gautus pinigus mažins socialinę atskirtį.
– Bet ir užsienyje yra baltoji propaganda?
– Be jokios abejonės. Daug kas dėl jos ir ginčijasi. Kai kas sako, kad tai tam tikrų vertybių sklaida pasauliniu mastu, kuri suformuoja tam tikrą rėmą. Jei išeisi už to rėmo, tapsi politiškai nekorektiškas, neteisingas, atsilikęs, konservatorius ne politine, bet socialine prasme.
– Propaganda istorijoje naudota visur. Man ryškiausias pavyzdys – amerikiečių animacinis filmukas apie ančiuką Donaldą, kuris kenčia nacistinėje Vokietijoje, bet staiga pabunda iš slogaus sapno ir puola bučiuoti mažą Laisvės statulėlę. Filmukas buvo sukurtas Antrojo pasaulinio karo metu. Dabar atrodo juokinga, bet tada turbūt daugelis žmonių tai priėmė rimtai, o šiandien mes, patys to nežinodami, taip pat tampame juodosios, pilkosios ar baltosios propagandos aukomis. Ką reikėtų daryti, kaip protingai atsirinkti, neužkibti ant to kabliuko?
– Jeigu atsakyčiau į šį klausimą, turbūt uždirbčiau labai daug pinigų. Žinoma, mokykitės užsienio kalbų, ypač Vakarų šalių, ir bandykite remtis įvairia žiniasklaida – ne tik nacionaline, bet ir tarptautine. Gyvename tikrai neizoliuotai ir turime matyti. Pavyzdžiui, dabar kalbame apie kylančias maisto kainas, ir bet kuris verslininkas pasakys, kad jos kyla visame pasaulyje. Nors Lietuvoje grūdų derlius labai geras, maisto kainos vis tiek pakils. Visada įdomu pasižiūrėti, ar kainos pakils Švedijoje, Norvegijoje ar Danijoje, ir tada palyginti. Taigi reikia visą laiką mokytis. Deja, Lietuvoje didžioji dalis žmonių, ypač vyresnio amžiaus, moka rusų kalbą. Tačiau kadangi Rusija autoritarinė valstybė, to neužtenka.
– Tai anglų kalba leidžia domėtis, ieškoti?
– Anglų, vokiečių, prancūzų. Ieškokite kuo įvairesnių, nes turime suprasti labai paprastą dalyką. Įsivaizduokite, kokie 600 tūkst. žmonių gerai išmoks anglų kalbą. Bet ne visi iš jų yra pilietiškai, politiškai, ekonomiškai aktyvūs. Ir kas? Kažkuris galbūt moka, bet jis žiūrės meninius filmus, skaitys grožinę literatūrą, todėl tarsi nedalyvaus ir nepateiks einamosios informacijos. Tad vis tiek reikia kažkokios kritinės masės, apie 300 tūkst. žmonių, kurie Lietuvos viešojoje erdvėje galėtų surinkti reikalingus faktus ir juos pateikti mums, kad mes į viską pasižiūrėtume truputį giliau, iš kitos pusės ir priimtume geresnius sprendimus.
