Per pastarąjį dešimtmetį Rytų Azijos šalys nustebino savo noru dirbti drauge. Vis dėlto, šiame regione nuo seno (ir nelabai nuo seno) verda neapykanta vieni kitiems. Tačiau šiuolaikinė konkurencija ir istorijos palikimas vis dar stovi tikro regioninio bendradarbiavimo kelyje.
„Ant popieriaus“ šis progresas vyksta greitai. 2010 m. Kinija, Australija ir Naujoji Zelandija įgyvendino laisvos prekybos susitarimus su ASEAN šalimis. Kinija, Japonija ir Pietų Korėja derasi dėl atskiro susitarimo. Netgi nesutaikomos priešės Kinija ir Taivanis sudarė ekonominį susitarimą, kuris sumažins prekybos barjerus.
Tačiau Rytų Azijos ekonominį aljansą slegia istorija ir neefektyvūs saugumo susitarimai. Trys didžiausi regiono karo židiniai tęsiasi dešimtmečius, jei ne amžius. Be Prancūzijos, JAV ir Kinijos karo su Vietnamu, vyko ir Korėjos karas, kuris baigėsi prieš šešis dešimtmečius. Tačiau jo pasekmės jaučiamos šiandien. JAV ir Š. Korėja niekada nepasirašė taikos sutarties ir jos vis dar teoriškai kariauja.
Japonijos imperijos invazija į Kiniją, Korėją, Taivanį ir praktiškai visą Pietryčių Aziją sukėlė didelę suirutę XX a. Azijoje. Antras pasaulinis karas taip pat turi daug politinių pasekmių Azijoje.
Ne tik Japonija jaučia savo praeities poelgių pasekmes, bet ir Kinija. Po to, kai Kinijos partizanai išvarė japonus 1945 metais, Mao Dzedunas ir jo komunistai nuvijo Čiang Kaišeką ir nacionalistus į Taivanį 1949 metais. Šią salą Kinija vis dar laiko savo teritorija ir laiko į ją nukreipusi tūkstantį raketų.
Kinija, Japonija ir Taivanis kovoja dėl negyvenamų salų, esančių šalia Taivanio, Kinijos ir Japonijos Okinavos salos.
Atrodo, kad Rytų Azijos šalys, kurių stabilumas ir turtai auga, turėtų siekti regioninių sąjungininkių, kurios padėtų apginti interesus ir išsaugoti nepriklausomybę. Tačiau šiame regione besikeičiantys diplomatiniai vėjai ir nepasitikėjimas trukdo pasiekti bet kokių racionalių susitarimų.
Neįtikėtina, tačiau regione yra tik vienas aljansas, reikalaujantis karinio atsako į ataką – tai susitarimas tarp Kinijos ir Š. Korėjos, kuris, pasak Kinijos gynybos ministro, yra „pasirašytas krauju“.Žinoma, JAV turi daug panašių įsipareigojimų daugeliui regiono valstybių. Ji turi formalius gynybos susitarimus su Japonija, Pietų Korėja, Filipinais, Tailandu ir Australija bei artimai bendradarbiauja su Taivaniu, Singapūru ir Indonezija.
Tačiau šie susitarimai nebuvo išbandyti nuo Korėjos karo laikų, kai JAV kareiviai kovėsi su Kinijos kariais abipus Yalu upės. Galimybė atsidurti kare su Kinija verčia JAV persvarstyti savo susitarimų gerbimą.
Vienintelė kita galiojanti karinė sutartis regione yra Penkių galių gynybos susitarimas, 1971 metais pasirašytas tarp Australijos, Britanijos, Naujosios Zelandijos, Malaizijos ir Singapūro. Dabar šis susitarimas tėra istorinės reikšmės
Tačiau negalima sakyti, kad Azijos šalys nekreipia dėmesio į gynybą: kariniai biudžetai auga sparčiai. Kinijos gynybos biudžetas per tris metus beveik padvigubės, Pietryčių Azijos šalys 2011 m. savo karines išlaidas vidutiniškai padidino 13,5 procentų. Visos Azijos karinis biudžetas šiais metais turėtų pirmą kartą pralenkti Europos išlaidas.
Tačiau Azijos šalys neauga kartu. Tarkim ASEAN, Rytų Azijos pirmaujanti regioninė politinė organizacija, kurią dabar varžo Kinijos augimas.
1967 m. ji buvo įkurta tam, kad užtikrintų solidarumą prieš kylančią komunistų bangą. Jos narės susitarė ne tik kovoti viena su kita (jos tą pažadą neseniai sulaužė, kai Kambodžos ir Tailando kariai susigrūmė dėl pasienyje esančios šventyklos).
ASEAN narėmis dabar yra Vietnamas ir Laosas, dvi buvusios komunistų šalys.
Pirmą kartą savo istorijoje šiemet ASEAN nepavyko paskelbti įprasto diplomatinio pranešimo, nes įsikišo Kinija, kuri nori apginti savo pretenzijas Pietų Kinijos jūroje.
Kinija yra daugelio regiono šalių didžiausia prekybos partnerė. Tai reiškia, kad nors jos kaimynės nerimauja dėl augančio Kinijos karinio pasirengimo ir nacionalistinės retorikos, jos nenori kelti rizikos savo ekonomikoms ir stoti su Kinija akis į akį.
Tačiau Kinija taip pat jaučiasi pažeidžiama. Zhu Fengas, Tarptautinių ir strateginių studijų centro Pekino universitete direktoriaus pavaduotojas, apibūdino Kiniją kaip „vienišą kylančią jėga“ – tikslus apibūdinimas šaliai, kurios vienintelė sąjungininkė regione yra Š. Korėja, o ir nuo šios Kinija tolsta.
Tai nereiškia, kad nėra šviesių regiono pusių. Indonezija, nauja didelė demokratija, pamažu atsikrato savo antipatijos Kinijai. Birma tampa liberalesne. Nepaisant Kinijos pretenzijų į Taivanį, šalys pagerino savo santykius. Tačiau pasitikėjimo trūkumas reiškia, kad regioninės grumtynės gali nušluoti ekonominę naudą.
