• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kai per krizę daugelis įmonių krito, Sigito Žvirblio vadovaujama užsienio kapitalo UAB „Intersurgical“ kilo kaip ir iki krizės – po 10–12 proc. per metus.

REKLAMA
REKLAMA

Susitikimui su Sigitu Žvirbliu buvau parengęs klausimą iš praeities. Kartą rašytojas Petras Skodžius, paklaustas, kodėl gyvena ir rašo Biržuose, o ne, pavyzdžiui, Vilniuje, pusiau juokais, bet tikriausiai nuoširdžiai atsakė: „Vilniuje būčiau rašytojėlis, o Biržuose – Rašytojas."

REKLAMA

Šio klausimo pašnekovas neišgirdo dėl dviejų priežasčių: pirma, iš karto patikėjau jo nuoširdumu; antra, jis pats pradėjo atakuodamas: „Kalbėsimės su sąlyga, jeigu paneigsite faktą, kad turiu 67 milijonus.“ Jis turėjo omenyje sausio pradžioje „Ekonomika.lt“ paskelbtą turtingiausių Lietuvos žmonių 100-uką.

REKLAMA
REKLAMA

Skaitytojai, tikimės, numano, kad žurnalistai iš niekur nieko skaičių konkretiems asmenims neprirašo. Yra Registrų centras su visais duomenimis, matyt, ganėtinai painiais, jeigu samdomam vadovui galima prirašyti tai, kas priklauso akcininkams.

futbolo – į verslą

Verslininkai, kilę iš anos kartos, jau neprisimenančios karo, bet gyvenusios sovietmečiu, pasuko įvairiais keliais. Kad būtų dar siauriau, imkime tik „fizrukus“, prie kurių iš dalies būtų galima priskirti ir S. Žvirblį, baigusį Kūno kultūros institutą. Antai Arūnas Stašaitis atsėdėjo už demonstratyvų mokesčių nemokėjimą. Valdas Chomičius, Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, patikėję verslo galimybėmis Lietuvoje, baigė arba tęsia pusiau su bėda.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

S. Žvirblis, žaidęs keliose futbolo komandose (ir Vilniaus „Žalgiryje“), ko gera, laikytinas vienu iš Lietuvos verslo patriarchų. 1998 m., prasidėjus Atgimimui, kylant Sąjūdžiui, su Šarūnu Davainiu sukūrė kooperatyvą „Lietuvos suvenyras“, kurio pagaminti lipdukai, vėliavėlės, vokai ir panaši atributika tebepuošia ne vieno kol kas dar vidurinės kartos lietuvaičio buto interjerą.

REKLAMA

Galima numanyti, kad tada, kai Sąjūdis buvo visa Lietuva, sumanūs verslininkai galėjo susikrauti nemenką turtą, kurį reikėjo arba didinti investuojant į technologijas ir kitus šiandien verslui elementarius dalykus, arba, bangai prašniokštus, skirstytis. Verslo pradininkai pasirinko kiekvienas savo takelį. O uždarbį spėriai ištirpino hiperinfliacija – kojinėje paslėptas anų laikų milijonas šiandien vargiai būtų dešimties tūkstančių bevertas.

REKLAMA

Iš lėto, palengva

Su būsimais savo darbdaviais S. Žvirblis susipažino Londone. Sumanymas kur nors Lietuvoje arba Lenkijoje pastatyti vienkartinių medicininių kvėpavimo sistemų gamyklą kilo gana greitai, ir vienas iš lemiančių veiksnių, kaip įprasta, buvo pigi darbo jėga. 1994 metais iš anuometinės Pramonės ministerijos pasiūlytų objektų – Vilniaus „Ventos“, „Vilmos“, Panevėžio tiksliosios mechanikos gamyklos ir Pabradės „Modulio“ – buvo pasirinktas pastarasis. Miestelis nedidelis, su 5 600 gyventojų, užtat palyginti netoli Vilniaus – Europos masteliais 50 km nėra atstumas. Aukcione nusipirkę patalpas jau tais pačiais metais pradėjo gamybą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pirmaisiais metais buvo įdarbinti 35 pabradiškiai. Daug neskubant buvo užsibrėžtas tikslas kiekvienais metais paaugti 10–12 procentų. Tokiais tempais varantis, žygiuota ir per abi krizes. Pernai gamykloje, gaminančioje maždaug 1 000 pavadinimų produkciją, darbavosi jau per 1 000 darbuotojų, vien šiemet nuo metų pradžios priimta dar apie 70. Tempai nelėtėja.

REKLAMA

Nesigiriant – aukštesnės

„Jūsų produkcijos gamybą turbūt galima priskirti aukštosioms technologijoms?“ – pasidomėjau.

„Afišuotis nenoriu, bet manau, kad bent aukštesnėms priskirti galima“, – kuklinosi S. Žvirblis. Mat vienkartinės kvėpavimo sistemos – su išskirtiniu dėmesiu ir išskirtinėmis sąlygomis gaminama produkcija, kuri naudojama ligoninių reanimacijos, gimdymo skyriuose, operacinėse. Gamyba vyksta ypač steriliomis sąlygomis, kad nė dulkelė nepatektų, nes nuo to gali priklausyti gydomo žmogaus gyvybė.

REKLAMA

Pati „gaminasi“ inžinierius

Jau seniai praėjo laikai, kai „Intersurgical“ ieškojo paprastų darbininkų. Dauguma gamybos procesų automatizuota, robotizuota. Jiems prižiūrėti reikia kvalifikuoto personalo, ypač pramonės inžinierių. Iš tikrųjų tai nemenka įmonės, esančios provincijoje, bėda. Kol aukštosios mokyklos rengia bedarbius vadybininkus, gamykla inžinierius „gaminasi“ iš teoretikų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Reikia ir rankų darbo, bet vis mažiau. Ekonomikos pakilimo metais kai kurie vietiniai buvo nusprendę, kad neapsimoka dirbti – geriau gavus 1 000 litų pašalpą iš darbo biržos eiti grybų ir uogų rinkti. Krizė tokiems gudručiams parodė, ką reiškia turėti darbą ir gauti garantuotas nemenkas pajamas. „Grybautojų“ vietas gamykloje pakeitė žmonės, kasdien vežiojami iš Švenčionių, Švenčionėlių, Molėtų, Vilniaus – tokių per 300. Šiandien be darbo likę pabradiškiai siūlosi užimti atvykstančiųjų vietas, bet bendrovės vadovas tvirtas: lojalūs darbuotojai yra didžiulis turtas, nors vien juos vežioti į darbą per metus kainuoja pusę milijono litų.

REKLAMA

Ir vis dėlto, anot S. Žvirblio, tai, kad gamykloje dirba kone kas trečias darbingo amžiaus Pabradės gyventojas, yra akivaizdus pavyzdys, kad provincijos žmonės yra lojalesni savo darbovietei negu žmonės didmiesčiuose, kur yra daugiau galimybių rinktis.

Uždara ekonomika

S. Žvirbliui skauda dar dėl vieno dalyko, dėl kurio turėtų skaudėti visai Lietuvai.

„Kuo mes skiriamės, pavyzdžiui nuo estų? Pirmiausia uždarumu, – savo teoriją dėstė „Intersurgical“ vadovas. – Palyginkite statistiškai, kiek uždirba žmonės vietinio ir užsienio kapitalo įmonėse, ir pamatysite įdomių dalykų.“

REKLAMA

Pasak jo, Lietuvoje dar labai gajus darbdavio požiūris: kuo mažiau mokėsiu darbuotojams, tuo turtingesnė bus įmonė. Akivaizdi saviapgaulė, kuri jau nokina vaisius. Žmonės emigruoja, metasi į šešėlius. Tai nesveikos uždaros ekonomikos rezultatas. Užsieniečiai stebisi, kaip negali laimėti „Alitos“ privatizavimo konkurso, jeigu siūlo 36 mln. litų daugiau, negu nurodyta konkurso sąlygose. Taip atstumiamos užsienio investicijos – vienas iš svarbiausių ekonomikos variklių.

REKLAMA
REKLAMA

„Kartą nugirdau anuomečio Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus pokalbį su „Alnos“ savininku, – prisiminė S. Žvirblis. – Prezidentui užsiminus, kad ateina „Barclays“, Valentinas Milaknis, mano džiaugsmui, atsakė kaip tikrai didis verslininkas: „Tuo geriau.“ S. Žvirblis pridūrė, kad tikroji konkurencija, tikras tobulėjimas prasideda atsiradus stipriam varžovui, kuris neleidžia užsnūsti ir... būtinai pademonstruos paprastą taisyklę: kai įmonei gerai, turi būti gerai ir jos darbuotojui, o kai gerai darbuotojui, turi būti gerai ir įmonei. Bet koks nukrypimas nuo šio balanso veda į katastrofą arba bent gresia dideliais nemalonumais.

„Per pastaruosius keletą metų tapome nepigia darbo jėga, – sakė S. Žvirblis. – Gal nedirbame taip našiai kaip galima matyti kitose šalyse, tačiau investuojame jau ne į pigią, o į kvalifikuotą darbo jėgą, naujas technologijas, naujus įrenginius, nes tik taip gali būti konkurencingas. Dėl to turime ir vis didesnę pridedamąją vertę.“

Dabar valdžioje, asocijuotose struktūrose kalbama apie atlyginimo minimumo padidinimą iki 1 000 litų. Pasak S. Žvirblio, jo įmonei tai neaktualu, iš tikrųjų žmonės turėtų uždirbti gerokai daugiau, „bet jeigu valdžia ims nurodinėti, kokį atlyginimą mokėti, ką tokiu atveju liks daryti, pavyzdžiui, kaimo įmonėlei, kuri negali tiek mokėti? Teks uždaryti, o kaimas visiškai ištuštės.“

REKLAMA

Ne tie prioritetai

S. Žvirbliui, jau daugiau kaip 15 metų vadovaujančiam didelei ir moderniai įmonei provincijoje, labiau negu bet kam stringa valstybės pasirenkami prioritetai, kai mėgstama daug kalbėti apie atskirties tarp miestų ir provincijos mažinimą, o milijonai metami į Palangą, Druskininkus, užuot gerinus infrastruktūrą mažuose miesteliuose.

„Ne vienas jaunas specialistas man sako, kad norėtų apsigyventi Pabradėje, čia pasistatyti namą, bet tam nenumatyta sklypų, nebus ką veikti vaikams. Mūsų įmonė prisideda lėšomis, esame nupirkę sporto salę, kurią žmonės gali lankyti nemokamai, bet viena verslo įmonė nieko negali, tam reikia ir savivaldos, valstybės pastangų. Skirkite po milijoną kitą iš Struktūrinių fondų miestelių infrastruktūrai gerinti, kultūros objektams, pamatysite, kaip atgis gyvenimas, – ragino valstybę S. Žvirblis ir rėžė be užuolankų: – O dabar kur tai matyta – valstybės prioritetu paskelbti Gariūnai!"

Verslininkui kelia nerimą ir dabartinės Seimo opozicijos pažadai įvesti progresinius mokesčius, kurie, jo nuomone, jau seniai įvesti: „Kiek jau šiandien kvalifikuotas inžinierius moka mokesčių? Dabar žmogus, uždirbantis 10 tūkst. litų, negauna nė pusės šios sumos. Pasakysiu dar daugiau: žmonės, kurie gerai uždirba, Lietuvoje tikrai nemokės mokesčių, o registruosis kitose šalyse: Airijoje, Suomijoje, net Latvijoje ir mokesčius mokės toms valstybėms. Žmogus turi žinoti, kad kuo daugiau išmoks, kuo daugiau žinos, kuo labiau stengsis, tuo didesnė bus jo gerovė. O progresiniai mokesčiai ves tik prie lygiavos, tiksliau – į gariūninę valstybę.“ Pašnekovas dėl visa ko priduria, kad klaidinga yra valstybės biudžetą kamšyti vis didesniais mokesčiais smaugiant žmones, juolab kad mokesčiai įmonėms tikrai nėra per dideli.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų