S. Brinas gimė 1973 metais Maskvoje, tačiau jau 1979 metais jo šeima emigravo į JAV. Todėl vietoje sovietinės mokyklos vaikas mokėsi pagal italės Maria‘os Montessori sistemą, kuri daugiausia dėmesio skiria vaiko asmenybei. To paties siekė ir S. Brino tėvai – tėvas, tapęs Merilendo universiteto profesoriumi, ir mama, įsidarbinusi NASA. Ir S. Brinas išties augo individualistu su aštriu protu ir siekiu abejoti kiekviena aksioma. Vėliau jis prisimins: „Aš žinojau, kad klasėje niekas nemokės matematikos geriau už mane. Ir tai suteikdavo man didelį pasitikėjimą savimi.“ Po koledžo S. Brinas įstojo į Stanfordą, baigė magistrantūrą ir ėmėsi disertacijos apie paieškos mechanizmus.
Užbaigti doktorantūrą jam sutrukdė susipažinimas su Larry Page‘u, kuris įvyko 1995 metais. 22 metų vaikinai greitai susibičiuliavo. Abu buvo iš pedagogų dinastijų, abu turėjo didžiulių ambicijų pakeisti pasaulį (ir tuo pačiu užsidirbti), abu buvo aistringi ginčų mėgėjai. Tačiau bendru verslu berniukai iš gerų žydų šeimų užsiėmė ne iš karto. S. Brinas matematikos katedroje domėjosi stambių duomenų masyvų tyrinėjimu, L. Page‘as – tų pačių masyvų formavimo būdais. Doktorantus sujungė mokslinis projektas „Skaitmeninė Stanfordo biblioteka“, kuriam jie pradėjo galvoti paieškos algoritmą. Šią technologiją turėjo padėti sukurti L. Page‘o sukurtas paieškos robotas, kuris galėjo „įlįsti į internetą“ ir gauti reikiamą kūrėjams informaciją.
Beieškant
Algoritmas buvo parašytas 1996 metais ir gavo „PageRank“ pavadinimą. Jo inovatyvi idėja buvo ta, kad paieškos atsakymų tvarka priklausydavo nuo tinklapių reitingo, kuris remiasi nuorodų į šiuos puslapius skaičiumi kituose resursuose. Prie tokios hierarchijos struktūros prisidėjo citatų indeksai moksliniuose darbuose. Taip kad be doktorantūros būsimiems multimilijardieriams verslas tikrai nebūtų susiklostęs. Tiems, kam dabar yra 22-25 metais, reikėtų apie tai susimąstyti.
„PageRank“ technologija buvo operatyviai užpatentuota, ir nekantrūs L. Page‘as ir S. Brinas pabandė ją parduoti konkurentams iš „Alta Vista“ už 1 milijoną dolerių. Jeigu jie būtų sutikę, „Google“ šiandien nebūtų egzistavusi, o jaunieji verslininkai turbūt niekada nebūtų tapę milijardieriais. Tačiau viskas susiklostė kitaip: jaunieji mokslininkai gavo neigiamą atsakymą ir sugrįžo į ilgą kelią link sėkmės. Paieškų variklis, kurį jie sukūrė, buvo pervadintas į „Google“ – skaičiaus pavadinimas „googol“ – vienetas su 100 nulių – su klaida. Su šios klaidos kilme susijusios kelios legendos. Kažkas tvirtina, kad klaidą padarė investuotojai, kai išrašinėjo čekį. Kažkas – kad idėją pasiūlė ne visai raštingas bendras bičiulis, kuris vėliau tapo „Microsoft“ vadybininku. Įtikinamiausia versija – „Googol“ domenas tuo metu jau buvo paprasčiausiai užimtas.
Vienaip ar kitaip, 1997 metų rugsėjo 15 dieną projektas persikėlė iš adreso google.stanford.edu į google.com. Ir vis dėlto jie dar nedarė verslo, labiau domėjosi mokslu: darbas ties paieškų mechanizmu tęsėsi Stanfordo bendrabutyje. Kai 1998 metais universiteto stipendijų jau nebeužtekdavo jų ir „Google“ resursų poreikių, jų dėstytojai patys pastūmėjo savo auklėtinius į laisvą skrydį, supažindinami juos su investuotoju Andy Bechtolsheimu iš „Sun Microsystems“.
Patyrusiam rizikos kapitalo specialistui užteko vieno susitikimo, kad suvoktų: į „Google“ verta investuoti. Tuo metu paieškos sistemos (pavyzdžiui, „Alta Vista“ ir „Yahoo!“) dar nebuvo pelningos, bet Andy papirko jaunųjų verslininkų darbo stilius. Pirma, jie neketino viską investuoti į reklamą, manydami, kad produkto kokybė pati garantuos „sarafaninį“ marketingą. Antra, jie buvo labai taupūs. Vietoje to, kad užsipirktų brangias profesionalias serverių sistemas, S. Brinas ir L. Page‘as sugalvojo sudėtingesnę, bet ekonomiškesnę paprasčiausių kompiuterių sujungimo į tinklus metodiką. O vietoje to, kad naudotų licenzijuotą „Microsoft“ įrangą, išmoko dirbti su nemokama „Linux“ sistema. Vėliau „Google“ sukurs savo asmeninį „Linux“ ir pavadins jį „Android“.
Gavę iš investuotojų pirmą savo gyvenime 100 tūkstančių dolerių čekį, verslininkai nusprendė palikti savo lizdą Stanforde, įkūrė kompaniją „Google Inc.“ ir... atsikraustė gyventi ir kurti į garažą, kuris priklausė seserims Susan ir Anne Wojcicki. Pirmoji vėliau taps aukšto rango „Google“ vadybininke, antroji – S. Brino žmona.
Pogrindyje kompanija egzistavo neilgai: jau 1999 metų vasarį verslininkai įsikūrė tikrame ofise legendiniame startuperių mieste Palo Alto. O metų viduryje pritraukė nežmoniškas investicijas – 25 milijonus. Įdomu tai, kad pinigai buvo gauti iš konkuruojančių rizikos kapitalo investuotojų. Ji įėjo į direktorių tarybą, tačiau, būdami konkurentais, nei karto nesugebėjo kažką vieningai priešpastatyti kompanijos įkūrėjams. Todėl kontrolė visiškai išliko S. Brino ir L. Page‘o rankose.
Su tokiais finansiniais įsipareigojimais partneriai jau nebegalėjo užsiimti mėgiama veikla – moksliniais darbeliais – ir buvo priversti pagalvoti apie monetizavimą. Mažai jiems rūpėjęs reklamos pardavimas vos nebuvo atiduotas į kitų rankas. Tačiau dėl nesutarimų su investuotojais „Google“ galiausiai nusprendžia vystyti kontekstinę reklamą patys. Ir atsitiktinai sugalvojo genialų ėjimą: generuoti reklamą taip pat, kaip ir paieškų rezultatus. Reklaminio skelbimo pozicija priklausė ne tik nuo už jį sumokėtos kainos, bet ir nuo informacijos kokybės. Šis sprendimas privertė „Google“ partnerius nuolatos didinti biudžetus, o vartotojus – pozityviai pažvelgti į paslaugos monetizavimą. Reklaminės nuorodos iš tiesų nešė naudą, o draugiškas pateikimas – tekstiniai pranešimai vietoje didelių spalvotų banerių – nedirgino akių.
Kitu žingsniu tapo „Google“ paieškos mechanizmų ekspansija į tūkstančius išorinių tinklapių. Pačiu stambiausiu iš jų tapo portalas „Yahoo!“. Įsisavinusi JAV rinką, kompanija perėjo prie tarptautinės ekspansijos. 2001 metais jai pirmą kartą pavyko gauti operacinį pelną – 7 milijonų.
Nustojusi buvusi nuostolinga, „Google“ išplėtė savo sistemas ir pradėjo auginti papildomų paslaugą spektrą. Tais pačiais 2001 metais atsirado paieška pagal paveikslėlius, orfografijos patikrinimo paslauga ir automatinis interneto tinklapių išsaugojimą į cache‘ą. Pastaroji galimybė įtvirtino „Google“ reputaciją pirmosiomis valandomis po rugsėjo 11-osios tragedijos, kai žiniasklaidos tinklapiai subyrėjo dėl skaitytojų antplūdžio. Kurį laiką „Google“ tapo tokiu pat svarbiu informacijos šaltiniu, kaip televizija.
Praėjus metams, sėkmė buvo įtvirtinta su „Google News“ paslauga, kuri pasiūlė gilesnę paiešką žiniasklaidos tinklapiuose. Vėliau tie patys algoritmai bus panaudoti ir humanitariniame studentiškame projekte „Google Scholar“ bei komerciniame kainų indeksavimo mechanizme interneto parduotuvėse. „Google“ įkūrėjai greitai savyje įveikė daugeliui svajingų startuperių būdingą nepasitikėjimą komersantais ir pradėjo rūpintis jais ne mažiau, nei vartotojais. Taip atsirado specialūs aukcionai – revoliucinis būdas nustatyti sąžiningą kainą už reklamą. O po to sekė mechanizmas, pagal kurį mokamą ne už reklamos parodymą, o už paspaudimą ir perėjimą į reklamuojamą tinklapį. Idėja labai paprasta: jeigu niekas nepaspaudžia ant jūsų reklamos, jūs nieko neturite mokėti. Daugelis verslininkų užkibo ir pradėjo mokėti „Google“ vis daugiau ir daugiau pinigų.
