• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Atleidimas iš darbo – geriausias nutikimas

„Iš vir­tua­lios erd­vės Il­zė But­ku­tė iš­ky­la kaip šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio fe­no­me­nas, reiš­ki­nys"

Simona PUŽAITĖ

Rašytoja Ilzė Butkutė tiki žodžių magija ir minties galia. Nespaudžianti savęs į rėmus poetė parašė kovingą knygą „Atleisk savo šefą“ – padrąsinimą, kaip elgtis susidūrus su nesąžiningais darbdaviais. Jai atleidimas iš darbo tapo vienu geriausių nutikimų gyvenime. Tiems, kurių galvoje chaosas, ji siūlo skirti laiko pašnekesiui su savimi.

REKLAMA
REKLAMA

Reiškinys, fenomenas

I. Butkutei sunku prisistatyti vienu žodžiu: poetė, kačių pamotė, reklaminių idėjų kūrėja, pradedančioji poezijos vertėja, radijo laidos vedėja, lektorė.

REKLAMA

„Iš virtualios erdvės Ilzė Butkutė iškyla kaip šiuolaikinio pasaulio fenomenas, reiškinys“, – samprotavo Šiaulių dailės galerijos parodų kuratorius Virginijus Kinčinaitis susitikime su I. Butkute. Socialiniame tinkle „Facebook“ jos įrašus skaito daugiau nei penki tūkstančiai internautų. Knygyne „Sielai“ ji skaitė eilėraščius iš savo pirmosios bei būsimos poezijos knygų, diskutavo apie daugelį gyvenimo sričių.

REKLAMA
REKLAMA

Rašytoja pripažįsta, jog knyga „Atleisk savo šefą“, asmenine patirtimi paremtas patarimų rinkinys žmonėms, su kuriais nori susidoroti nesąžiningi darbdaviai, tikrai tapo reiškiniu.

„Facebook“ sukurtas knygos pavadinimo puslapis tapo tarsi psichologinės pagalbos tarnyba, į kurią kreipiasi darbdavių į kampą užspeisti žmonės. Knyga sukelia keistą efektą – žmonės gina savo teises, net atsiima senas skolas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Po septynerius metus trukusio „romano“ su reklama I. Butkutė išėjo iš darbo reklamos agentūroje ir tapo laisvai samdoma darbuotoja ("freelancer"). Pasak jos, saugumo jausmas, kai dirbi kažkokiame darbe ir žinai, kad rytoj ar kitą mėnesį gausi atlyginimą, yra iliuzinis.

REKLAMA

„Žmonės bet kada gali būti išspirti į gatvę. Tam tikra prasme "freelancer'is" yra daug saugesnis, nes sąmoningai suvokia, kad jo rytojus yra nenuspėjamas. Daro sąmoningus žingsnius, kad kažką nuveiktų, – įsitikinusi Ilzė. – Stebuklai mūsų gyvenime prasideda tada, kai atsisakome būti kažkieno ir esame savo pačių.“

REKLAMA

Šiaulių aura – šelmiška inteligencija

Po susitikimo su gerbėjais – virtualus „Šiaulių krašto“ pokalbis su I. Butkute. Susidūrusi su patirtimi, kai jos atsakymai vienam leidiniui buvo iškraipyti, interviu žodžiu ji nebeduoda.

– Viešai pripažinai meilę Šiauliams, o miesto aurą apibūdinai „šelmiška inteligencija“. Kuo tave sužavėjo miestas?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Man itin stiprų įspūdį paliko Šiaulių šviesuomenė. Žmonės čia atviri, žingeidūs, drąsūs, šmaikštūs, betarpiški, kupini gerų emocijų. Buvo labai malonu bendrauti ir su mokytojais, kuriems dvi dienas rengiau seminarus, ir su žmonėmis, susirinkusiais į poezijos skaitymus.

Šiauliai, kuriuose rimčiau nebuvau vaikštinėjusi nuo paauglystės, man atsiskleidė kaip jaukus, švarus, svetingas miestas. Esu vienišė, ir abi dienas po dvi tris valandas vaikštinėjau viena – kai klausdavau kelio ar tiesiog užsukdavau kur nors kavos, visi buvo paslaugūs, geranoriški.

REKLAMA

Skaitymuose sutikau žavią moterį, kuri prisistatė meilės emigrante – iš Vilniaus persikraustė gyventi į Šiaulius. Turiu prisipažinti, kad ją suprantu. Pajutau, kad pati galėčiau čia gyventi.

Na o Šiaulių „Lapę“ įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio – tokia gera energija spinduliuojančios skulptūros man dar neteko matyti.

REKLAMA

– Minėjai, jog pernai, važinėdama po įvairias šalies mokyklas su „Kūrybinių partnerysčių“ projektu, supratai, kad yra dvi Lietuvos. Kokios jos? Kaip jas būtų galima suartinti?

– Pamenu, buvau grįžusi iš provincijos, o kitą dieną turėjau fotosesiją vienam moteriškam žurnalui. Sėdžiu, mane grimuoja, ir staiga vizažistė skambina dukrelei. „Kiek gavai? Aštuonetą? Na viskas, atimsiu „iPhone“, kad kitąsyk parneštum dešimtuką!“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Klausau aš, ir galvoju apie kai kuriuos Lietuvos vaikus, kurie neruošia namų darbų, nes namuose neturi stalų. Jie taip pat neturi lovų, vonių. Sunku įsivaizduoti? Man irgi buvo sunku.

Mes, išlepę, šiltnamio sąlygomis gyvenantys miestiečiai, neretai bijome atsigręžti per petį, pažvelgti į visai šalia esantį, bet kitoje realybėje gyvenantį žmogų. Kas nutiks? Negi užsikrėsime skurdu, ligomis? O gal tiesiog taip baisiai bijome akimirkos, kai mus aplankys suvokimas? Bijome pasijusti silpni? Tokie, nuo kurių niekas nepriklauso?

REKLAMA

Nežinau, kaip tas dvi Lietuvas suartinti, bet aš stengiuosi plačiai atmerktomis akimis žiūrėti į abi. Ir rašau. Tai vienai Lietuvai – apie tą kitą. Manau, kad mano tekstai pasiekia tuos, kurie pasirengę priimti tokią informaciją ir nori kažką nuveikti, kad atskirtis mažėtų.

Poetė parašė praktišką knygą

– Nepakenti poetų gyvenimo, kūrybos romantizavimo ir sudvasinimo. Kokia pati esi poetė? Ar įkvėpimui reikalingas vidinis nerimas, ar komforto būsena?

REKLAMA

– Taip, sudvasinti poetus man atrodo keista, jie – tokie pat žmonės, kaip ir visi kiti. Esu impulsyvi kūrėja – negaliu suplanuoti nei eilėraščio, nei kokio gražesnio teksto „Facebook“. Tie tekstai pas mane tiesiog arba ateina, arba ne.

Eilėraščiui man reikia tykumos, vienumos ir tos išganingos pirmosios eilutės, kurią pagavus, galiu iš nebūties „ištraukti“ ir ant popieriaus išguldyti visą tekstą.

REKLAMA
REKLAMA

Kūrėjui nenaudinga spausti save į griežtus rėmus. Jei suvokčiau save kaip susidvasinusią poetę, niekad nebūčiau parašiusi „Atleisk savo šefą“. Žmonės kartais klausia, kaip kilo mintis parašyti tokią praktišką, koncentruotą knygą darbdavių engiamam žmogui. O kai sužino, kad ją parašė poetė, negali atsistebėti.

Manau, kad mes esame didesni už savo vaidmenis ir kartais labai svarbu tuos vaidmenis iš viso pamiršti.

– Meilė būna beveik kiekvieno poeto eilėraštyje. Kaip kaskart vis naujai atrandi senų žodžių, sąvokų prasmes? Apie ką nerašytum?

– Meilė turi tiek pavidalų, kad turbūt būtų galima visą gyvenimą rašyti apie ją vis kitaip ir sau pačiam neatsibosti. Pirmoje mano poezijos knygoje buvo labai daug ilgesio, neišsipildžiusios meilės, atsisveikinimų, artumo alkio.

Antroje poezijos knygoje „Karnavalų mėnuo“, kuri netrukus pasirodys, meilės lyrika jau visai kitokia – tai brandaus, išlaukto, įsikūnijusio jausmo refleksija.

Prisipažinsiu: bijojau, kad jei mano santykiai bus visaverčiai, poetiniai tekstai nebeateis. Tačiau gyvenimas parodė, kad nurimus ir nusistovėjus asmeniniam gyvenimui, lieka daugiau erdvės kitiems dalykams, užtektinai energijos pastebėti kitas realybės briaunas.

REKLAMA

Antrojoje knygoje man pačiai netikėtai atsirado ir istorinių, ir labai skaudžių, ir laikmečiui aktualių tekstų, tokių kaip Vilniaus geto sunaikinimo 70-mečiui skirtas eilėraštis ar poetinis tekstas Rygos gedului. Niekada neįtariau, kad galiu kurti tokius tekstus, tad dabar jau sunku būtų pasakyti, apie ką nerašyčiau.

Internetas – pramoga

– Kam tau reikia kasdienės „Facebook“ dozės?

– „Facebook“ yra savotiška pramoga – man patinka kurti tekstus, ir yra žmonių, kuriems patinka juos skaityti.

Neigiamų reakcijų yra ir visada bus. Pavyzdžiui, tuos, kurie mėgsta būti aukomis, įžeidžia tekstas, pasakojantis istoriją, kaip ta auka kažkas netapo. Vis dėlto teigiamų reakcijų sulaukiu kur kas daugiau.

Prieš šventes ir po jų gavau daug laiškų – žmonės rašė, kad aš juos įkvepiu svajoti, keisti savo gyvenimus, atsisakyti kažkurių dalykų, pradėti naujus, pajudėti iš mirties taško. Man pačiai sunku tuo patikėti. O užsienio lietuviai rašė, kad mano tekstus skaito vaikams prieš miegą, kad tie nepamirštų, kokia graži yra mūsų kalba.

– Kažkada buvo tokia reklama, kurioje klausė – ar galėtum atsisakyti interneto? Ar galėtum?

– Tikrai galėčiau. Pastaruoju metu gyvas bendravimas man teikia dar daugiau džiaugsmo nei virtualus. Tačiau gyvename XXI amžiuje.

REKLAMA

Svarbu, kad tas internetas nebūtų laiko vagis, o padėtų mums jo sutaupyti. Internetu galėjau vesti "koučingo" sesijas savo klientėms JAV, Kanadoje ir Estijoje. Internetu mokame už paslaugas, netgi užsisakome prekes, kad kuo mažiau laiko sugaištume prekybos centruose. Ir dar kiek reikalų galima sutvarkyti virtualiai...

Svarbiausia – neužsižaisti. Aš nežiūriu televizoriaus, neskaitau naujienų portalų, nes man atrodo, kad mano laikas šioje Žemėje yra pernelyg vertingas, kad švaistyčiau jį negatyvioms naujienoms. Stengiuosi, kad internetas taip pat būtų malonumo, o ne blogų emocijų šaltiniu.

Žodžiai įkvepia, bet ne gniuždo

– Savo „Facebook“ profilyje pateikei mažą baltosios magijos triuką metų pabaigai – ant lapo surašyti dalykus, kuriuos nori palikti senuose metuose, ant kito – kuriuos nori matyti 2014-aisiais. Kiek pati tiki minčių galios magija?

– Tikiu besąlygiškai – ir minties, ir žodžio galia. Visi geriausi mano gyvenimo dalykai nutiko tada, kai sąmoningai kreipiau savo minčių energiją jų link. Ir magijos čia, gali būti, visai nėra, tai – psichologija: ką galvoji, ką kalbi, tą ir pritrauki į savo gyvenimą.

Savo seminaruose apie tai, kaip žodžiai daro įtaką mūsų gyvenimui, mėgstu paminėti tokį faktą: kai ėmiau griežtai prižiūrėti savo kalbą, mano pajamos išaugo 2-3 kartus, o sergu turbūt 8 kartus rečiau.

REKLAMA

Kaip tą kalbą prižiūriu? Vengiu kritikos ir piktų žodžių. Renkuosi kalbėti apie šviesiąją gyvenimo pusę. Prieš sakydama ką nors, visada klausiu savęs, o koks to tikslas. Ar tie žodžiai paskatins ką nors, įkvėps, sustiprins? Ar įžeis ir gniuždys? Žemė apvali, ir visa, ką „transliuojame“ aplinkai, galiausiai grįžta mums.

Kai nuo negatyvo išsivalo kalba – labai prašviesėja ir mintys. O gyvenime pradeda dėtis stebuklai.

– Baigusi studijas tapai asmeninio ugdymo specialiste ("koučere"). Jeigu šalia nėra tokio žmogaus, kaip juo tapti pačiam sau?

– Studijuojant mūsų mokytojas pateikė tokį pavyzdį: vienas žmogus, atleistas iš darbo, pradeda skųstis nuo ryto iki vakaro, ieško kaltų, sutikęs ką nors, groja tą pačią savigailos plokštelę. Kitą darbą rasti tokios nuotaikos tikrai sunku. Ilgainiui nuo skundų maišo nusisuka draugai. Gali ir skyrybų grėsmė iškilti.

Kitas žmogus, atleistas iš darbo, ieškos situacijoje pozityvo: na va, pailsėsiu, pagalvosiu, ką noriu gyvenime veikti. Jis galbūt mokysis, rinksis tobulėjimo kelią. Klaus, ką gali daryti geriau, kas jam teikia daugiau džiaugsmo, kokios yra pajamų šaltinių alternatyvos. Šis žmogus pats to nežinodamas užsiiminės „koučingu“.

REKLAMA

Tiesą sakant, tai, kad mane iš darbo atleido ta neetiška reklamos agentūra, apie kurią vėliau parašiau „Atleisk savo šefą“, buvo vienas geriausių mano gyvenimo nutikimų.

Mano realybė labai praturtėjo, išbandžiau jėgas srityse, kurių nesapnavau – kūrybiško ugdymo, poezijos vertimo, sutikau begalę įdomių žmonių.

Tiems, kurie jaučiasi pasimetę, kurių galvoje chaosas, o širdis kupina nerimo, siūlyčiau padaryti tokį dalyką. Išsijungti telefoną ir internetą, atsidaryti švarų „Word“ lapą ir užduoti sau pirmąjį klausimą: „Kaip aš dabar jaučiuosi?“ Parašius atsakymą, kils kitas klausimas, iš naujo atsakymo – dar kitas.

Pabandykite sąmoningai skirti valandą tokiam pašnekesiui su savimi. Kas mane slegia? Ko aš labiausiai bijau? O ko labiausiai noriu? Kaip atrodytų tobula mano diena? Nuo ryto iki vakaro? Kas priklauso nuo manęs jau šiandien? Ką aš galiu keisti jau dabar? Kokį mažiausią žingsnį tokios ateities link galiu padaryti? Kada galiu jį padaryti?

Galima rašyti ranka, kaip paprasčiau. Kadaise labai sunkiu gyvenimo periodu kalbėdavausi su savimi baltame popieriaus lape ir pati sau išsigryninau labai svarbių dalykų, kurių nepastebėdavau rutinoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų