Slovėnijos bankininkai, politikai ir verslo atstovai ėmė garsiai reikšti savo nepasitenkinimą dėl palyginimų su Kipru.
Oficialūs atstovai pripažino, kad Slovėnijos bankinis sektorius susiduria su tam tikrais sunkumais, tačiau, anot jų, padėčiai stabilizuoti užteks poros sprendimų, kurie nors ir sukels šiokį tokį gyventojų nepasitenkinimą, bet suteiks galimybę per porą artimiausių metų pasiekti progresą ir atkurti pasitikėjimą.
Pamažu aiškėja kokių priemonių žada imtis Slovėnija, kad išgelbėtų savo bankų sistemą.
2 proc. padidintas pridėtinės vertės mokestis turėtų užtikrinti didesnes biudžeto pajamas. Papildomų lėšų valstybė planuoja gauti iš Slovėnijos telekomo privatizacijos. Be to, jau kuriamas blogasis bankas į kurį pateks beviltiškos paskolos iš šalies bankų, rašo BBC.
Iki balandžio pabaigos Slovėnija žada Europos Komisijai pristatyti išbaigtą stabilizacijos planą.
Slovėnijos pramonės ir prekybos tarybos vadovas Samo Hribaras Milicius tvirtina, kad su sunkumais susiduria trečdalis šalies bendrovių ir artimiausiais mėnesiais ar metais dalis iš jų žlugs.
Vertinant privataus sektoriaus įsiskolinimų struktūrą darosi aišku, kad šalies verslas yra įklimpęs į skolas kur kas giliau nei namų ūkiai.
Dar praėjusių metų pabaigoje vyriausybė įsteigė „blogąjį banką“. TVF teigimu trys didžiausi šalies bankai susidūrė su „blogų“ paskolų našta. Maždaug penktadalis šių bankų išduotų paskolų yra laikomos beviltiškomis.
Daugelis šalies bankų priklauso valstybei, todėl ji savo lėšomis imsis rekapitalizacijos ir perkels prastas paskolas į „blogus“ bankus.
Panašu, kad nemažą dalį lėšų bankų gelbėjimui tikimasi gauti iš privatizacijos.
Slovėnijoje valstybinis sektorius sukuria net 40 proc. šalies ekonomikos. Pradėjus privatizacijos procesą kils aršios diskusijos šiuo klausimu, nes iki šios Slovėnijos sėkmę nemaža dalimi lėmė valstybinių įmonių dominavimas prieš tarptautines bendroves.
2007 metais Slovėnija tapo pirmaja postkomunistine valstybe, kuri prisijungė prie euro zonos. Didžioji dalis „blogų“ paskolų buvo išduotos kaip tik po šio įvykio.
Tapus euro zonos nare Slovėnijos bankams atsivėrė galimybė pigiai skolintis tarptautinėse rinkose. Bankai pasinaudojo šia proga ir ėmė sparčiai steigti savo padalinius kaimyninėse valstybėse, kurios prieš porą dešimtmečių sudarė Jugoslaviją.
Buvęs ekonomikos ministras Jose Meningeris dėl dabartinės padėties yra linkęs kaltinti ne valstybines įmones, o bankininkų godumą.
Anot jo, po euro įvedimo kai kurie bankininkai pasijuto pernelyg turtingi ir ėmė žaisti kapitalistinį kazino.
Narystė Europos sąjungoje ir euro zonoje Slovėnijos verslininkų tarpe sukėlė nepasiteisinusių lūkesčių bangą. Mažmeninės prekybos tinklas „Mercator“ buvusiose Jugoslavijos respublikose supirkinėjo vietos parduotuves tikėdamasis, kad netrukus pragyvenimo lygis šiose valstybėse ims sparčiai augti, o po kurio laiko jos taps ES narėmis.
Net ir Slovėnijos katalikų bažnyčia neatsispyrė pagundai praturtėti ir įsteigė savo investicinį fondą.
Vis dėlto padėtis Slovėnijoje nėra tokia bloga kaip kartais bandoma pavaizduoti. Du trečdaliai šalies bendrovių veikia be didelių rūpesčių.
Be to, šalies ekonomikos pagrindas, priešingai nei Kipre, yra eksportas. Slovėniją beveik iš visų pusių supa turtingi kaimynai – Šiaurės Italija, Austrija, Vokietija ir Šveicarija. Vos šešių šimtų kilometrų spinduliu nuo Liublijanos gyvena maždaug 100 mln. turtingų europiečių, kurie perka Slovėnijos eksportuojamą produkciją.
S. H. Miliciaus teigimu Slovėniją ir Kiprą vienija tik vienas panašumas – pragyvenimo lygis. Abejose valstybėse vidutinis valandinis atlyginimas vidutiniškai siekia 14 eurų per valandą. Šis skaičius yra kur kas didesnis nei daugelyje Rytų ir Centrinės Europos valstybių.
Naujai išrinkta vyriausybė, kurios pirmininke pirmą kartą šalies istorijoje tapo moteris, ketina tęsti „blogo“ banko kūrimą ir toliau valyti savo bankininį sektorių, tačiau anot naujo finansų ministro Uros Cufer, to negana ir reikia pertvarkyti visą šalies verslo modelį.
