Tai citata iš portalo balsas.lt redakciją pasiekusio dokumentų pluošto apie atliekų verslo užkulisius. Maždaug tuo pačiu metu kitas dokumentų pluoštas apie milžiniškus pelnus nešantį galimai neteisėtą „šiukšlininkų“ verslą pasiekė ir Seimą bei Aplinkos ministeriją.
I-ojoje šio straipsnio dalyje jau pasakojome, ką rašo abiejų dokumentų paketų autoriai, ir kokios įmonės bei asociacijos pateko viena į kitos nemalonę. Taip pat pasakojome apie Seimo Antikorupcijos komisijos posėdį, kuriame parlamentarai tiesiai klausė, ar kas nors nesugalvojo jų rankomis žarstyti žarijas...
Šį kartą – apie tai, koks karas ir dėl ko iš tikrųjų vyksta atliekų tvarkytojų versle.
A. Bilotaitė: plika akimi matyti – tai kova dėl rinkos
„Turbūt pasaulyje ne be reikalo sakoma, kad tai yra mafijos verslas. Tikriausiai čia yra kažkas užkoduota – greičiausiai apskaitoje, kuri leidžia labai lengvai plauti ir nuslėpti pinigus“, – vartydama rankose abu dokumentų pluoštus balsas.lt sakė antikorupcijos komisijos narė Agnė Bilotaitė.
Paklausta, ar gali būti, kad dėl to, jog šiukšlių tvarkymo versle sukasi dideli pinigai, tie, kurie turėtų tikrinti, paprasčiausiai į daug ką užsimerkia, nes yra atitinkamai „motyvuojami“, ji sakė, kad gali būti ir taip.
„Gali būti. Praėjusią kadenciją buvo galima pastebėti, kad kai kada Aplinkos apsaugos komitetas atrodė ypač šališkas – ginantis ne viešąjį interesą, o kažkokios grupės interesus. Tačiau kaltinti negaliu – kaltinti galima tada, kai yra faktai. Bet ne paslaptis, kad tendencijos matomos. Kai kurių politikų praturtėjimas, gerbūvio pagerėjimas taip pat pastebimas. Tai kelia klausimų“, pripažįsta parlamentarė. Anot jos, ir pasibaigus politinei karjerai vieni dirba kitą darbą viešai, kiti ne, nes „galima dirbti ir kitaip – nebūtinai viešai atstovauti“.
Anot A.Bilotaitės, keista, kad iki šiol nieko nėra padaryta, siekiant kad atliekų tvarkymo versle būtų daugiau skaidrumo, bet tikriausiai to savo nariams neleidžia pati sistema.
„Jei žmonės, kurie prisidėjo prie tam tikrų teisės aktų kūrimo, vėliau patys pradeda dirbti į tą sistemą su visomis savo pažintimis ir informacija, vadinasi, tai labai pelningas verslas, bet toje sistemoje yra bėdų. (...) Kitas dalykas – į skirtingas institucijas maždaug vienu metu plūstelėję raštai gali rodyti, kad vyksta interesų kova. Yra verslas ir rinka, kuria nepasidalinama. Naudojamos visos priemonės siekiant įveikti savo konkurentus ir išstumti juos iš rinkos. Ne paslaptis, kad kai kada tokiais atvejais įtraukiamos net teisėsaugos institucijos“, – pridūrė ji.
Prisimindama neseniai vykusį Seimo Antikorupcijos komisijos posėdį, ji sakė, kad kai kurių politikų nuogąstavimai dėl bandymo jais pasinaudoti, ji sakė negalinti atmesti ir tokios versijos.
„Tokie dalykai galimi. Vien tai, kad klausimas svarstomas mūsų komisijoje,mano nuomone, jau yra spaudimas. Žinoma, jeigu viskas skaidru – dokumentai tvarkingi, neteisėta veikla nevykdoma – kaip tu spaudimą padarysi? Ti niekam nebus malonu aiškintis, gaišti savo laiką ir energiją. Bet šiuo atveju plika akimi matyti, kad yra kažkokių interesų, yra kelios grupės, kurios konkuruoja dėl rinkos. Ir mes privalome žiūrėti, kodėl yra tokia problema, kur čia bėdos. Juolab, kyla įtarimų, kad čia gali būti nusikalstamos veiklos schemos“, – balsas.lt sakė A. Bilotaitė.
R. Budrys: apskaitos ir kontrolės nėra ir nebuvo
„Be galo patogu užsiimti tokiu „verslu“, kur nėra kontrolės. Vienas dalykas – licencijų išdavimas, kitas – ar iš tikrųjų atliekos perdirbamos? Kaip jos perdirbamos? Ar jos kur nors eksportuojamos? Kur jos nusėda?“, – vieną po kito beria klausimus Seimo Antikorupcijos komisijos narė A. Bilotaitė.
„Tarsi ir aišku, kas turėtų visa tai kontroliuoti, bet tikriausiai to nedaro. Arba daro labai formaliai“, – svarsto ji ir priduria: „Norėčiau išsiaiškinti, kokios sumos yra atliekų rinkoje, nes šioje rinkoje tikriausiai labai dideli pinigai „vaikšto. O ten, kur sukasi dideli pinigai, poveikis daromas pačiais įvairiausiais būdais – pradedant nuomonės formavimu. Ir skundai – tikriausiai dar ne paskutinė riba“.
Tai, kad didžiulės surinktų ir perdirbtų šiukšlių apskaitos spragos matomos plika akimi, pripažįsta ir balsas.lt kalbintas žinomas aplinkosaugininkas, Inžinerinės ekologijos asociacijos prezidentas Rimantas Budrys. Anot jo, gali būti ir taip, kad į skirtingas institucijas keliaujantys dokumentų paketai, skatinantys atkreipti daugiau dėmesio į vienos ar kitos įmonės veiklą, gali būti konkurencinės kovos būdas. Tačiau problemos priežastys slypi dar giliau.
„Rinkos persidalijimas vyksta ten, kur pinigai yra arčiausiai paviršiaus. Iki šiol yra daug problemų atliekų susidarymo ir tvarkymo apskaitoje, tvarkant pačias atliekas, atsiskaitomybėje ir atliekų tvarkymo kontrolėje. Niša piktnaudžiauti atsiranda jau vien dėl to, kad atliekų tvarkytojai, pradedant atliekų surinkėjai, savo veiklą vykdo praktiškai nekontroliuojami, nes esanti kontrolės sistema neleidžia efektyviai kontroliuoti atliekų tvarkytojų ir eksportuotojų“, – balsas.lt sakė R. Budrys.
Pasak jo, viena didžiausių problemų – dauguma atliekų nerūšiuojama ir neperdirbama. Tai, kad gyventojų išrūšiuotos atliekos, pavyzdžiui, pakuotės, kartu su nerūšiuotomis atliekomis išvežamos į sąvartynus, rodo, kad esama komunalinių atliekų tvarkymo sistema iš esmės neskatina perdirbti atliekų, o jų surinkėjai ir sąvartynai suinteresuoti gauti kuo didesnį kiekį šiukšlių, nes nuo to priklauso jų ekonominė būklė.
„Užtenka pabuvoti sąvartyne, kad matytume, kiek pakuočių, t.y. perdirbamų atliekų, yra šalinama. Pakuotės yra apmokestinamos, todėl dėl jų ir vyksta kova. Iki šiol atliekų tvarkymo sistema leido „eksportuoti“ stiklo atliekas į Latviją, kur nėra šių atliekų perdirbimo pajėgumų. Užuot skatinus vietinių atliekų perdirbėjus ir juos kontroliuojant, einama lengviausiu keliu – atliekos eksportuojamos“, – aiškina jis. Tokių pavyzdžių, pasak inžinieriaus ekologo, galima pateikti ir daugiau.
„Vienas iš elementarių priežasčių – tai atliekų tvarkymo kontrolės trūkumas. Pavyzdžiui, aplink Vilniaus miestą atsirado bent keletas įmonių, kurių paskirtis – specifinių atliekų tvarkymas ar atliekų rūšiavimas ir perkrovimas. Praktiškai tai neįteisinti mišrių komunalinių atliekų sąvartynai. Aplinkos apsaugos kontrolės darbuotojai to nemato. Tokie faktai ir rodo, kad šalyje nėra efektyvios ir objektyvios kontrolės atliekų tvarkymo srityje“, – balsas.lt sakė R. Budrys. Jo teigimu, aplinkos apsaugos kontrolės mechanizmas rodo, kad Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai (RAAD) veikia kaip autonominės organizacijos, neturinčios jos kontroliuojančios grandies. Jokios naudos esą nedavė ir Aplinkos apsaugos inspekcijos bei Aplinkos apsaugos agentūros sujungimas. Dar daugiau.
„Tiesioginis RAAD pavaldumas aplinkos viceministrui ir RAAD savarankiškumas sumažino šio departamento veiklos efektyvumą ir jų veiklos kontrolę. Pavyzdžiui, komunalinių atliekų tvarkymą kontroliuoja savivaldybės, o aplinkosaugos kontrolę turi vykdyti Regionų aplinkos apsaugos departamentų ir rajonų aplinkos apsaugos agentūrų darbuotojai. Jie turi vertinti sąvartynuose šalinamų atliekų sudėtį ir kiekius, sąvartynų nuotekų tvarkymą, atliekų surinkėjų veiklą ir kita“, – aiškina inžinierius ekologas.
Tačiau taip nebūtų, jei atliekų perdirbėjai ir eksportuotojai turėtų pateikti duomenis apie turimas technines galimybes perdirbti atliekas, perdirbimo įrenginių pajėgumus, koks kiekis atliekų perdirbtas praeitais metais, teigia jis.
Popieriniai „tvarkytoja“ išnyks?
Belieka priminti, kad atliekas utilizuoja jų tvarkytojai, kuriems importuotojai kasmet sumoka milijonus litų. Pagal Europos Sąjungoje nustatytą tvarką organizuoti atitarnavusių produktų – elektronikos, elektros prietaisų, akumuliatorių, stiklo, pakuočių – sutvarkymą turi gamintojai ir importuotojai. Jiems importuotojai kasmet sumoka milijonus litų. Beje, iš mūsų pinigų, nes atliekų tvarkymo (išardymo, utilizavimo) kaina įskaičiuota į prekės kainą.
Niekam ne paslaptis ir tai, kad tinkamai nesutvarkytos ir pakartotinai nepanaudotos atliekos ateityje gali tapti net ekologinės katastrofos priežastimi. Tačiau tai bus kada nors, o pinigėliai pro kiaurą įstatymų rėtį byra dabar.
Ir nors inžinierius ekologas R. Budrys, teigiantis, kad jau šiandien yra galimybės sukurti automatizuotas sistemas atliekų surinkimo kontrolei, prasitarė abejojantis, ar sulauks, kada padėtis pasikeis, parlamentarė A. Bilotaitė į ateitį žvelgia kiek optimistiškiau. Jos teigimu, parlamentarai pasirengę iš esmės analizuoti, kad vyksta atliekų verslo rinkoje.
„Esu pastebėjusi, kad dažniausiai spragos būna ne įstatymuose, o juos lydinčiuose dokumentuose – poįstatyminiuose aktuose. Tokios patirties jau turėjau su viena ministerija: kai priiminėjamas įstatymas, dėl jo viešai diskutuojama, o ministro įsakymai gali būti labai korupciniai. Praverstų atlikti jų antikorupcinį vertinimą – ar neatveriamas kelias vienam verslininkui ar verslo grupei, kad ji galėtų užimti visą rinką“, – svarsto A. Bilotaitė.
Todėl, teigia ji, visų pirma reikia sulaukti antikorupcinio šiukšlių biznį reglamentuojančių teisės aktų įvertinimo, o jau tada spausti valdininkus.
„Manau, šį kartą tikrai sulauksime antikorupcinio STT specialistų įvertinimo. Kitas žingsnis – diskutuoti, įtikinėti ir reikalauti iš Aplinkos apsaugos ministerijos, gal būt pasitelkus ir Seimo Aplinkos apsaugos komitetą, kad jie imtųsi darbų, po kurių prasidėtų pokyčiai. O kai ateis laikas – vėl kviesti ir klausti, kas padaryta, kad neatsitiktų taip, kaip neretai būna: tiesiog „pamirštama“ arba „prisirišama“ prie politinio sezono – sulaukiama, kol priartės rinkimai, pasikeis politikai. Tokių pavyzdžių yra daug, tokios schemos taip pat taikomos“, – kalbėjo A. Bilotaitė.
R. Budrio teigimu, daugelyje pasaulio šalių atliekų, tarp jų ir pakuočių tvarkymas, pajudėjo priėmus pačius paprasčiausius sprendimus. Pavyzdžiui, Australijoje,pasakoja jis, prie kiekvieno namo konteinerių nėra, tačiau iš aplinkinių namų prie jų ateinantys šiukšlėmis nešini žmonės, atliekas rūšiuoja ir tvarkingai meta konteinerius. Už rūšiavimą gyventojų sąskaitoje atsiranda šiek tiek papildomų pinigėlių, o ta suma jam sumažinamas mokestis už mišrias komunalines atliekas, kuris yra nemažas. Kita vertus, jei išrūšiuotose atliekose atsiras tam tikras kiekis nerūšiuotų, gyventojui už jas teks susimokėti kaip už mišrias ir sąskaita gerokai išaugs, pasakoja jis.
R. Budrys turi ir savo pasiūlymą, kaip išmušti korumpuotiems auksinio šiukšlių verslo magnatams pagrindą iš po kojų.
„Jei aplinkos ministras sudarytų nepriklausomų ekspertų komisiją, kuriai pavestų patikrinti, pavyzdžiui, Vilniaus ar Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro veiklą, vieno ar kito kvartalo atliekų surinkimą, kelias maisto pramonės įmones, kelias atliekų perdirbimo įmones, ir būtų atliktas šių įmonių aplinkosauginis auditas, išaiškėtų, kokia yra tikroji padėtis atliekų tvarkyme. Apibendrinus patikrų rezultatus būtų galima priimti sprendimus, kaip tobulinti egzistuojančią atliekų tvarkymo sistemą“, – sakė specialistas, pokalbio metu bene dešimt kartų pakartojęs, kad svarbiausi dalykai – tinkama apskaita ir kontrolė. Tada esą ir „popieriniai tvarkytojai“ pranyks.
Tad kol kas taško šioje istorijoje nededame. Aplinkos ministerijos sudaryta speciali komisija savo išvadas žada pateikti iki liepos 30 dienos. Savo tyrimą tęs ir seimo Antikorupcijos komisija. Sužinojus, ką jie nustatys ir nuspręs, bus galima daryti atitinkamas išvadas.
Kita vertus, mums, vartotojams, ne taip svarbu, Jono ar Petro vadovaujama įmonė atsirieks didesnę rinkos dalį. Svarbu, kad šiukšlės – stiklas, plastikas, kartonas, atitarnavusi buitinė technika ir visa kita – keliautų ten, kur jai pridera, o ne į sąvartynus.
Kaip to bus siekiam, toliau domėsis ir balsas.lt žurnalistai.
Taip pat skaitykite:
