Tyrimai rodo, kad vis daugiau JAV universitetų studentų mano, kad yra ypatingi. Aukštas pasitikėjimo lygis paprastai laikomas gera savybe, tačiau ar pernelyg didelis pasitikėjimas gali užkirsti kelią į sėkmę, klausia portalas BBC.
Augantis pasitikėjimas
Nuo 1966 metų rengiamoje JAV pirmakursių apklausoje jau sudalyvavo apie 9 mln. žmonių. Jos metu studentų prašoma palyginti save su kolegomis pagal tam tikrus įgūdžius. Per paskutinius ketverius dešimtmečius smarkiai išaugo skaičius tų studentų, kurie pagal akademines savybes, tikslų siekimą, matematines savybes ir pasitikėjimo lygį save laiko geresniais nei eilinis studentas.
Mažiau individualistinių savybių, tokių kaip gebėjimas bendradarbiauti, suprasti kitus ir dvasingumas, per kelis dešimtmečius beveik nepasikeitė ar net sumažėjo. J. Twenge prideda, kad nors pirmakursių apklausos rodo, kad studentai vis dažniau save laiko gebančiais rašyti, objektyvių testų rezultatai rodo, kad šalies studentų raštingumas smuko, lyginant su septintuoju dešimtmečiu.
Devintajame dešimtmetyje beveik pusė JAV studentų teigė, kad per savaitę mokosi 6 ar daugiau valandų, o 2009 metais tokių studentų buvo kiek daugiau nei trečdalis. Keista, nes per tą patį laikotarpį išaugo skaičius studentų, teigiančių, kad jų sėkmės siekimas yra geresnis nei vidutinis.
Kitas J. Twenge tyrimas parodė, kad nuo 1979 metų į savimeilę linkusių studentų padaugėjo beveik trečdaliu. „Mūsų kultūra skatino kuklumą ir drovumą, o ne pagyrūniškumą, - sako psichologė. – Išpuikimas ir savimeilė buvo laikomi neigiamomis savybėmis.“
Savimeilė – žalinga savybė
Vis dėlto, ne kiekvienas save gerbiantis gali būti laikomas savimyla. Kai kurie teigiami savęs įvertinimai gali būti visiškai nežalingi ir net pateisinami. Kiti netgi teigia, kad savimyla yra esminė savybė. Tačiau J. Twenge ir jos kolegos tvirtina, kad tai yra neigiama ir žalinga būdo savybė.
Psichologė vienoje iš savo knygų tvirtina, kad savimeilės savybių išpopuliarėjimas priklauso nuo tam tikrų tendencijų: auklėjimo būdo, įžymybių kultūros, socialinės žiniasklaidos ir galimybės nesunkiai gauti paskolą, kas leidžia žmonėms pasirodyti turtingesniais nei iš tiesų yra.
„Per paskutinius du dešimtmečius smarkiai įsivyravo idėja, kad aukštas pasitikėjimo lygis (savimeilė ir tikėjimas savo jėgomis) yra raktas į sėkmę, - aiškina J. Twenge. – Dabar įdomu tai, kad šis tikėjimas yra labai giliai įsišaknijęs ir tai kartu yra netiesa.“
Ši kerinti idėja, kad žmonių gyvenimai pagerės kartu su jų savigarba, leido susikurti vadinamajam savigarbos judėjimui. Šią idėją palaiko ir tūkstančiai knygų apie saviugdą, o, kad pasiektumėme savo tikslų, mums trūksta tik šiek tiek daugiau pasitikėjimo.
Savigarbos ir sėkmės santykis
Gausybėje straipsnių buvo nagrinėjamos sąsajos tarp aukšto savigarbos lygio ir apčiuopiamų pasiekimų realiame gyvenime, tokių kaip akademiniai pasiekimai, įsidarbinimo galimybės, populiarumas, sveikata, laimė ir įstatymų bei socialinių normų laikymasis.
Vis dėlto nepakanka įrodymų, kad savigarba leidžia pasiekti apčiuopiamų ir teigiamų rezultatų. „Jei net ir yra koks nors poveikis, jis yra labai nežymus“, - teigia Floridos valstijos universiteto profesorius Roy‘us Baumeisteris.
Savo moksliniame darbe, kuriame tyrė ne vieną savigarbos tyrimą, jis atrado, kad nors savigarba dažnai turi teigiamų sąsajų su sėkme, tiesioginis ryšys dažniausiai išlieka neaiškus. Pavyzdžiui, ar save gerai vertinantys asmenys gauna geresnius įvertinimus mokykloje ir universitetuose, ar geri pažymiai padeda pakelti savigarbą? Be to, trečiasis kintamasis gali turėti įtakos tiek savigarbai, tiek teigiamiems rezultatams.
„Užaugus geroje šeimoje galima išsiugdyti savigarbą bei pasiekti asmeninį pasisekimą, – sako R. Baumeisteris. – Savikontrolė yra tvirtesnė ir gali geriau pagrįsti asmeninę sėkmę. Nepaisant praleistų metų tiriant savigarbą, patariu žmonėms pamiršti apie tai.“
Nepaisant to, tai nereiškia, kad savimi nepasitikintys žmonės galės geriau pasirodyti mokykloje, darbe ar sporte.
„Turite tikėti, kad galite ką nors pasiekti, tačiau tai nėra tas pats, kaip galvoti, jog esate šaunus, - tvirtina J. Twenge. Ji pateikia pavyzdį apie plaukiką, kuris nori išmokti greičiau apsisukti pasiekus baseino kraštą. Šis asmuo turi tikėti, kad gali įgyti šį sugebėjimą, bet tikėjimas, kad jis jau yra puikus plaukikas, nepadeda.
Akademikų apibūdinami savimylos dažniausiai yra iš pirmo žvilgsnio žavingi ir charizmatiški. Jiems nesunku pradėti santykius ir lengviau bendrauti visuotiniuose susibūrimuose ir darbo pokalbiuose. Vis dėlto ilgalaikės perspektyvos šiems asmenims nėra jau tokios šviesios.
„Ilguoju laikotarpiu atsitinka taip, kad savimylos dažnai sujaukia savo santykius tiek namuose, tiek darbe“, - sako J. Twenge.
Savimylos gali sakyti visus reikiamus žodžius, bet jų elgesys galiausiai atskleidžia jų savanaudišką prigimtį. Patys savimylos tik sulaukę vidutinio amžiaus suvokia, kad jų gyvenime pasitaikė ne vienas žlugusių santykių atvejis.
Be to, 2006 metų Floridos valstijos universitete atliktas tyrimas atskleidė, kad studentai tampa ne tik labiau ambicingi, bet kartu ir neretai turi nerealių lūkesčių, kas, pasak autorių, sukuria savotiška „ambicijų infliaciją“.
„Nuo 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių pradėjus augti šiems lūkesčiams, kartu padidėjo ir nerimas bei depresija, - teigia J. Twenge. – Ateityje padaugės žmonių, kurie nesugebės pasiekti išsikeltų tikslų.“
