Kokio dydžio turėtų būti pilvai, jei šeima per mėnesį suvalgytų 600 kilogramų mėsos, po 20 kilogramų per dieną? Kai kurie turgaus prekeiviai dokumentuose nurodo suvalgantys tiek mėsos ir dar rėkia, kad įvedus kasos aparatus mirs badu.
Mėsos rijikus, įrodinėjančius, kad per mėnesį suvalgė 600 kilogramų kiaulienos, demaskavo mokesčių inspektoriai. Gavę Respublikinio mitybos centro skaičiavimus, kad 100 kilogramų mėsos užtenka mėnesį maitinti 21 žmogų, inspektoriai nubaudė turgaus prekeivę R.R., teigusią, jog ji su šeima per mėnesį suvalgo tiek, kiek pakaktų ir 120 žmonių, rašo „Lietuvos žinios“.
Turgaus prekeivei ir teisme nepavyko įrodyti, kad pati suvalgė savo produkciją, užuot pardavusi ją pirkėjams. Už tai, kad bandė išvengti mokesčių, moteriškei teko sumokėti papildomai priskaičiuotus 8 tūkst. litų PVM, 2500 litų delspinigių ir kitų mokesčių.
Ši byla nėra unikali teismų praktikoje. Mokesčių inspektorių pagauti turgaus prekeiviai nuolat teisinasi, kad šeimos nariai mėsos gaminius valgo šimtais kilogramų, todėl už šiuos gaminius ir nemokami mokesčiai.
Turgaus prekeivė A.P. inspektorius įtikinėjo, kad per pusę metų su šeima suvalgė 3,1 tonos rūkytų mėsos gaminių, dešrų ir dešrelių. Bet tai nepadėjo jai išsisukti nuo papildomo 13 tūkst. litų PVM, 4,3 tūkst. litų delspinigių bei 1,3 tūkst. litų baudos.
Ne rajumas, o gudrumas
Mokesčių inspektoriai ir teisėjai seniai žino - nurašant mėsos gaminius saviems poreikiams sukčiaujama, nes taip sumažinama prekiaujant gauta pajamų suma, kad ji nesiektų 100 tūkst. litų. Viršijus šią ribą, prekeiviai turi registruotis PVM mokėtojais ir mokėti mokestį. Kad išvengtų šio mokesčio, jie ir stengiasi įrodyti, jog išlaiko be galo rają šeimą.
Kadangi turgavietėse nėra kasos aparatų, pagaunami tik tie prekeiviai, kurie smarkiai viršija mėnesinę 100 tūkst. litų ribą. Daugumai pavyksta išvengti mokesčių inspektorių baudų.
Sutaupo savininkai
Nemokėdamos PVM ir kitų mokesčių sutaupo ne tos moterėlės, kurios nuo ankstyvo ryto žvarbsta mėsos paviljonuose, godžiai atsikąsdamos pirkėjams duodamų paragauti mėsos gaminių. Jos yra beteisės samdinės, kurioms nuperkami patentai ir mokami minimalūs atlyginimai. Prekeivių šeimos tikrai nesuvalgo šimtų kilogramų mėsos gaminių per mėnesį, o džiaugiasi tomis neparduotomis atliekomis, kurias po darbo parneša namo.
Iš finansinio chaoso ir kontrolės nebuvimo pelnosi tikrieji savininkai, pasislėpę už prekeivių nugaros. O jų apyvarta - milžiniška, ne mažesnė nei produkciją oficialiai į prekybos centrus tiekiančių įmonių.
Smulkieji prekeiviai tėra skydas, kurį į karą su valdžia stumia anaiptol ne smulkūs prekeiviai, o žmonės, savo versle sukantys milijonus litų. „Lietuvos žinių“ duomenimis, šios nematomos grupelės, iš šešėlio valdančios svarbiausias krašto turgavietes ir kontroliuojančios nelegalią prekybą mėsa ir daržovėmis, branduolį sudaro buvę teisėsaugos pareigūnai. Vien oficialiais Statistikos departamento duomenimis, per turgavietes parduodama apie 8 proc. visų maisto produktų. Pusę asortimento sudaro mėsa ir jos gaminiai. 2007 metais turguose šių gaminių parduota už 322 mln. litų, tai sudaro apie 15 proc. visos šalies rinkoje parduodamos mėsos.
Per metus turgaus prekeiviai (be ūkininkų), sumokėję apie 1 mln. litų mokesčių už verslo liudijimus, parduoda produkcijos už 270 mln. litų. PVM nuo šios sumos mažmeninėje prekyboje sudarytų apie 50 mln. litų. Taip turgaus prekeivius samdantys verslininkai kasmet sutaupo mažiausiai 49 mln. litų.
Apsimeta ūkininkais
„Neseniai buvome susitikę su ministru pirmininku Andriumi Kubiliumi, kalbėjome apie kasos aparatų įvedimą, - pasakojo Šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis. - Susitikime dalyvavo ir Smulkiųjų verslininkų asociacijos atstovai. Jie kategoriškai nesutiko su mūsų siūlymu turguose ūkininkus atskirti nuo perpardavinėtojų. Kodėl nesutiko? Ogi todėl, kad tokiu atveju turėtų parodyti lenkišką produkciją“.
Nors turgūs visuomet buvo ta vieta, kur savo produkciją galėjo parduoti žmonės, išauginę ją savo ūkiuose ir ūkeliuose, dabar paprastam žmogui nėra lengva gauti vietą prie prekystalio.
Kuo didesnis miestas, tuo daugiau jame perpardavinėtojų, o ūkininkai ir pavieniai asmenys savo prekes pardavinėja užkampiuose ar turgavietės prieigose.
Klaipėdoje pusė prekiaujančiųjų turgavietėse yra ūkininkai, Vilniuje jų 37 proc., o Kaune - tik 6 procentai. Turgavietes užvaldę perpardavinėtojai mėnesiams, o dažniausiai pusmečiui išsiperka geriausias vietas, susitarę nustato kainas, perperka į turgų atvykusių ūkininkų prekes. Turgaus prekeiviai pamėgo ant etikečių rašyti, kad parduoda lietuvišką produkciją, nors ji atvežta iš Lenkijos.
Lengviausia juos pagauti sukčiaujant vasaros pradžioje, kai atsiranda braškių. Kai Lietuvoje šios uogos nė nepradėjusios rausti, turgaus prekystaliai nukrauti ryškiai raudonomis neva „lietuviškomis“ braškėmis, atgabentomis iš gausiai chemikalais tręšiamų Lenkijos žemių.
Nepagaunamoji kiauliena
Panašiai ir dėl mėsos. Ūkininkai turguose parduoda tik 14 proc. savos mėsos. Visa kita nelietuviškos kilmės kiauliena į turgų atvežama iš Lenkijos, kur kiaulių supirkimo kainos yra 10-15 proc. mažesnės. Be to, Lenkijoje nustatytas 3 proc. PVM tarifas žaliai mėsai ir 7 proc. mėsos gaminiams leidžia ne tik dideliais kiekiais transportuoti mėsą į mūsų turgų, bet ir Lietuvos gyventojams įsigyti pigesnių mėsos gaminių mažmeninėje prekyboje.
Tačiau užėjus į Kalvarijų ar Halės turgaus mėsos paviljoną daugumoje vitrinų puikuojasi užrašas, kad čia parduodama lietuviška mėsa. Tik daug pigesnė nei parduotuvėse.
„Tikrai lietuviškos kiaulienos nusipirksite tik tuo atveju, jei asmeniškai pažįstate ūkininką ir iš jo nuolat perkate, - pasidalijo patirtimi vienas turgaus pirkėjas. - Danai, kurie perėmė kiaulių kompleksus, išnaikino lietuviškas baltąsias kiaules, nes joms užauginti reikia pusės metų. O kompleksuose „pagreitintai“ kiaulės užauga per tris mėnesius, ir niekam nesvarbu, kad jų mėsa nesubrendusi, tąsi. Tokia pat nesubrendusi ir iš Lenkijos atvežama kiauliena. Kas kita jautiena - visi jaučiai numeruoti, jie kaip žmonės turi savo pasus. Todėl turguose beveik nėra atvežtinės jautienos, visa lietuviška. O kiaulių taip nesukontroliuosi."
Šešėlinė ekonomika
Apskaičiuota, kad dėl kiaulienos gaminių šešėlinės ekonomikos masto Lietuvos valstybė į savo biudžetą per 2007 metus negavo 86,8 mln. litų. Per metus parduota tiek kiaulienos gaminių, kad jei perskaičiuotume juos į gyvus gyvulius, susidarytų milžiniška 474 tūkst. kiaulių banda.
Tad nenuostabu, kad smulkiaisiais verslininkais pasivadinę turgaviečių generolai visomis išgalėmis priešinasi kasos aparatų įvedimui. Kol nėra kasos aparatų, tol neįmanoma kontroliuoti, kiek iš tiesų parduota produkcijos, iš kur ji atgabenta, ar turi visus būtinus kokybės dokumentus.
Ne paslaptis, kad prekeiviai, deklaravę, jog pardavė toną mėsos gaminių, iš tikrųjų parduoda 100 tonų. Pasienyje su Lenkija apskaitos nebėra, tad belieka susitarti su Lenkijos tiekėju, kad šis dokumentuose nurodytų tokį produkcijos kiekį, kokio pageidauja pirkėjas.
Lietuvos turguose nusėda ir tranzitu vežami kroviniai iš Lenkijos į Baltarusiją ir kitas šalis.
„Mėsa prekiaujama uždarose patalpose, kasos aparatas neatima galimybių prekiauti arba derėtis, juo labiau jei valdžia žada bent iš dalies kompensuoti jų įsigijimą, - įsitikinęs Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos tarybos pirmininkas Eugenijus Gudžiūnas.- Pradėjus kasos aparatais naudotis ir turgavietėse, būtų sutvarkyta apskaita. Smulkiųjų verslininkų asociacija deklaruoja, kad prekybininkai sumoka mokesčius. Puiku, tuomet darbas tik palengvės. Jei dirba sąžiningai, kam tada priešintis apskaitos įvedimui? Nemanau, kad tam prekiautojui, kuris stovi turguje, būtų didelis skirtumas, ar su kasos aparatu dirbti, ar be jo. Manau, kad čia interesai tų, kurie juos samdo. Ūkininkai prieštarauti neturi pagrindo, nes jiems ir ateityje nereikės kasos aparatų“.
Ūkio ministerijos viceministras Rimantas Žylius mano, kad kasos aparatų įvedimas šiuo metu nėra galimas dėl techninių kliūčių. Tačiau jis įsitikinęs, jog reikia imtis priemonių, kad būtų griežčiau kontroliuojama turguose parduodama mėsa.
„Mano supratimu, kasos aparatai šiuo metu - nereali priemonė, - sakė R.Žylius. - Iš pradžių mes turime galvoti apie visoms pusėms priimtinas priemones, kaip sukontroliuoti prekybą mėsa. Ir esame tikri, kad tokių priemonių yra“.
Rūta Skatikaitė
