Nors vaistažolininkystė skatinama kaip alternatyvus žemės ūkio verslas, ji vis dar yra tarsi podukra. Vaistažolių perdirbėjai sako, kad lietuviškos žolelės labai paklausios. Tačiau ūkininkai, atsikandę alternatyvių žemės ūkio verslų, grįžta prie javų ir rapsų. Anot jų, supirkėjų siūloma kaina neatperka savikainos, todėl bendradarbiauti su jais nenaudinga.
Žaliava iš Lenkijos užteršta pesticidais
Nemalonumai dėl pesticidų likučių „Švenčionių vaistažolių“ arbatose galėtų būti ženklas vaistažolių perdirbėjams, kad žaliavos jie ieškotų Lietuvoje. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba informuoja, kad bendrovei „Švenčionių vaistažolės“ uždrausta tiekti į rinką ekologiškų melisų ir pipirmėčių arbatų partijas ir gamyboje naudoti žaliavą, įsigytą iš tiekėjo Lenkijoje. Kiek anksčiau buvo skelbta, kad neleistinų pesticidų rasta ir šios įmonės gaminamose ekologiškose čiobrelių ir ramunėlių arbatose.
Vaistažolių perdirbėjai tikina, kad jie žaliavos nesižvalgytų Lenkijoje ir mieliau pirktų lietuviškas žoleles, tačiau didelių jų kiekių lietuviai negali pasiūlyti. Lenkijos vaistažolių augintojai, kurie kasmet užaugina apie 20 tūkst. tonų maždaug 70 rūšių vaistažolių žaliavos, aprūpina apie 40 proc. Europos Sąjungos rinkos.
„Mums labai stinga lietuviškų vaistažolių. Jas dažniausiai augina nedideli šeimos ūkiai. Mes bandome sugundyti stambius ūkininkus persiorientuoti į vaistažolininkystę, tačiau jie nesiryžta“, – tvirtino Pakruojyje įsikūrusios bendrovės „Acorus Calamus“ direktorius Elmantas Pocevičius.
Vaistažolių produktus gaminančios bendrovės vadovas užtikrino, kad apie pusę reikiamos žaliavos jie superka iš Lietuvos augintojų ir rinkėjų.
Pramoninis auginimas žlugo
Šalyje buvo bandymų plėtoti pramoninį vaistažolių auginimą, tačiau gražūs sumanymai kol kas neįgyvendinti. Prieš trejus metus Radviliškio rajone kartu su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkais pradėtas vykdyti Kaimo plėtros 2007–2013 m. programos lėšomis remiamas projektas „Pramoninė vaistinio valerijono auginimo technologija“.
Ūkininko Dariaus Mikalausko ūkyje buvo surengta lauko diena, pristatytos dirvos ruošimo technologijos, demonstruota mechanizuoto vaistinio valerijono daigų sodinimo technika. Dabar radviliškiečio laukuose vietoje vaistažolių auga javai.
„Vaistažolių auginimo projektą įgyvendinome kartu su partneriais, kurie nutraukė bendradarbiavimą. Taip atsitikus, valerijonų nebeauginu, nes neturiu galimybių tinkamai paruošti šaknis. Buvo sutarta, kad mano išaugintus valerijonus pirks tiesiai iš lauko“, – aiškino D.Mikalauskas.
Anot ūkininko, dabar labiau apsimoka sėti javus, todėl dėl nepavykusio valerijonų auginimo projekto jis per daug nesikremta.
Pasak Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijos mokslo darbuotojos Editos Dambrauskienės, vieni augintojai pramoninio vaistažolių auginimo atsikanda ir grįžta prie javų, kiti tuo tik domisi. Italai skatina mūsų krašte auginti vaistines ramunes. Kai kurie ūkininkai norėtų auginti nemažus šių vaistažolių plotus. Kaip jiems pavyks, mokslininkai nedrįsta prognozuoti.
Nuvilia supirkimo kainos
„Mūsų sąlygos palankios vaistažolėms auginti, dirvožemiai švarūs, tačiau ūkininkus atbaido mažos supirkimo kainos. Jei jos nepadengia auginimo savikainos, vaistažolių auginti neapsimoka. Jei už džiovintų vaistažolių kilogramą sumoka 8 Lt, o tokiam kiekiui reikia 4–5 kartus daugiau šviežios žaliavos, žmonės atsisako tokio verslo“, – dėstė E.Dambrauskienė.
„Acorus Calamus“ direktorius E.Pocevičius tvirtino, kad jų įmonė už lietuvišką vaistažolių žaliavą pasirengusi mokėti daugiau nei už importinę.
„Siūlytume tokią kainą, kurią sumokame lenkų didmenininkams. Taigi mūsų augintojui tektų daugiau nei lenkui. Jei ūkininkai sako, kad tiek – mažai, tai jų vaistažolių auginimo savikaina yra pati brangiausia Europoje“, – teigė vaistažolių produktus gaminančios bendrovės vadovas.
Pasak E.Dambrauskienės, lenkų vaistažolių augintojai taip pat nelobsta, tačiau ilgametes žolelių auginimo tradicijas išlaikę ūkininkai geba mažesnėmis sąnaudomis pagaminti vaistažolių žaliavą.
Patirtis ir kooperacija, leidžianti įsigyti reikiamą techniką ar įsirengti džiovyklas, – lenkų privalumas.
„Čiobrelius, ramunes, šalavijus ir kitas vaistažoles lenkai augina nedideliuose rėželiuose. Susikooperavę lengviau parduoda žaliavą. Vaistažolių supirkimo kainos nėra didelės, tačiau jie kažkaip išlaiko vaistažolių verslą“, – pasakojo mokslininkė.
Lietuvoje taip pat daugiausia yra smulkių vaistažolių augintojų, tačiau jų kooperacija nėra populiari. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, šiemet Lietuvoje deklaruota per 2 030 ha aromatinių, medicininių ir prieskoninių augalų. Pernai šių augalų deklaruotas plotas buvo kur kas įspūdingesnis – apie 23 tūkst. ha. Ūkininkai augina mėtas, melisas, medetkas, ramunes, čiobrelius, valerijonus, kalendras, mairūnus, šalavijus, pankolius, bazilikus ir kt.
Žolininkai nustumti į šešėlį
Geriau laikosi smulkūs vaistažolių augintojai, kurie patys ruošia galutinį produktą ir randa rinkas Lietuvoje. Pastaraisiais metais įvairių žolelių arbatų ir prieskoninių augalų galima įsigyti beveik kiekvienoje mugėje ar didesnėje šventėje.
„Vaistažolių auginimas ir rinkimas – nemaža paspirtis. Papildomos pajamos leidžia laisvai judėti, dalyvauti įdomiuose seminaruose, mokymuose, padėti anūkams“, – pasakojo prieš šešerius metus vaistažolių augintojų kooperatyvo „Tėviškės žolynai“ steigimą Žemaitijoje inicijavusi sveikos gyvensenos propaguotoja, žolininkė Janina Danielienė.
Dabar žolininkė viena augina ir natūraliose augavietėse miškuose bei laukuose renka ekologiškas vaistažoles, gamina įvairias arbatas, prieskoninių žolelių mišinius.
„Kur mesi akmenį, nukris prie vaistažolės – tiek mūsų žemės turtingos gydomųjų galių turinčių augalų“, – sakė sunkią ligą žolelėmis įveikusi moteris, domėjimąsi gydomaisiais augalais paveldėjusi iš giminės moterų.
Pasak J.Danielienės, vaistažolininkystė ankstesniais laikais buvo gerbtinas užsiėmimas ir dabar tai gali būti rimtas verslas. „Trijų ankstesnių mano giminės kartų moterys domėjosi vaistažolėmis, o vienai močiutei jos buvo pragyvenimo šaltinis, padėjęs išauginti 4 vaikus. Tais laikais gydomieji augalai buvo reikalingi, dabar žmonės vėl atsigręžia į vaistažoles“, – teigė jau nuo vaikystės keliasdešimt vaistingųjų augalų žinojusi moteris. Žoleles ji pardavinėja turgeliuose, mugėse, šventėse. „Viską darau rankomis: sukarpau, susmulkinu. Taip paruoštos vaistažolės išlaiko daugiau naudingųjų savybių“, – aiškino žolininkė.
J.Danielienė įsitikinsi, kad vaistažolių augintojų Lietuvoje būtų daugiau, jei juos palaikytų valstybė. „Žolininkai yra šešėlyje. Gamindami arbatas, mes negalime įvardyti, kad jos – iš vaistingųjų augalų. Negalime net užrašyti „vaistinė medetka“ arba „vaistinė melisa“, nors toks yra jų tikrasis pavadinimas. Jokiais būdais negalima užrašyti, kad žolelių arbatos ramina nervus, skatina virškinimą ar padeda įveikti kitus negalavimus. Šalies įstatymai mums nepalankūs“, – apgailestavo žolelių žinovė.
Vaistažolių paklausa nepastovi
Zigmantas Gudžinskas, Šiaulių universiteto docentas, biomedicinos mokslų daktaras
Lietuvos farmacijos pramonė kasmet perdirba nedaug (apie 280 tonų) vaistinės žaliavos. Iš jų daugiau nei pusė yra atvežta iš kitų šalių, kur vaistažolių auginimo savikaina mažesnė. Mūsų šalyje pakankamai palankios sąlygos kai kurioms vaistažolėms auginti, o kai kurioms trūksta saulės, šilumos. Gerai auga ir gausų derlių duoda vaistinės ramunės, medetkos. Bėda ta, kad jų paklausa labai kinta. Štai vienu metu buvo daugiau auginama valerijonų, tačiau krito jų paklausa, ir augintojai patyrė nuostolių. Pas mus gerai auga kmynai, tačiau nepalanku juos doroti, nes nuimant derlių dažnai būna drėgna. Lietuvoje galima būtų auginti ir levandas bei kitus eterinius augalus, tačiau jie sukauptų daug mažiau eterinių aliejų. Vaistažolėms auginti reikia švarios kaimynystės. Plečiantis intensyviai augalininkystei, tokių vietų šalyje mažėja.
Vida Tavorienė
